Pages

carpe diem

Wednesday, 27 April 2011

pavasaryje, kai sutikau Baobabą




video

Gyvenimas yra gražus. O gyvenimų yra dėvynios galybės.

Pastaruoju metu viskas, kas aplink man kelią klausimus. Kaip Sokrats tuomet stipriai jaučiu, kad žinau, išties, jog nieko nežinau. Ir einu spirale – didyn žinojimas, o aplink jį – nežinojimas. Paskutinis mėnuo, kuomet esu studentė dar čia, Lietuvoje. Šešiolikos metų seka, be sustojimo buvo mokslai, lengvatos ir bendrai – kita gyvenimo kategorija, vientisas etapas. Nors tėvų namai palikti dar dvyliktos klasės pradžioje, kaip dabar pamenu, tai buvo rugsėjo 4 d., vėlyvas vakaras, kai grįžau iš kovos menų treniruotės... Tai jau tada kiek kitaip, kiek kebliau, bet įdomiau pasisuko gyvenimo ašis. Kam gi nebūna, kad jaustųsi lyg ant lyno balansuotų. Taip, dažnai man taip. Tik aš tyliai, kaip katinas, tykantis žiogo prieš šuolį.
Štai dabar šalimais dunda traukinių vagonai, kuriuos matau pro dauboje esančių dviejų tvenkinių juostą ir bepražystančių liepų kalną. Viršum galvos susišaukia koks tuntas kitas paukštukų, o ant paplokštėjusių kerpių supasi voverės. Ir vėl traukinys. Tik šį kartą jau kita kryptimi. Mano mylimas parkas. Kaip sykis sugalvojau, kad kituo katu atėjusi tarp medžių tempsiuos lyną vaikščiojimui. Taip taip, lynas jau beveik kuprinėje, o ir tam tinkamų medelių čia apstu. 2 kilogramai: 20 metrų. Čia tiem kartam, kai atsikvėpiu nuo diplominio darbo rašymo bei pasiruošimo egzaminams. Trys beliko. Dar du pranešimai apie Vargonų paveldosaugą ir reikšmę Lietuvoje bei 32 tūkstančių metų senumo urvą Prancūzijoje. Apie jame esančių ano laikotarpio piešinių atlikimo techniką ir tai, kaip mąsto autizmu sergantys žmonės, kurie linkę tapyti. Dar truputis Kvartero ir ledynų, polinologijos ir geologijos...
Gerai tai, kad grįžus iš kelionių namo, visuomet suprantu, kokios stiprios yra mano vertybės, kokios skirtingos jos gali būti ir, kad žmonės ir patirtis jas tik pagilina, nuglūdina atšipusius kampus.

Traukiniai pravažiuoja kas dešimtį minučių. Dar kartais ūkia. Visai kaip laivai, kurios daugiau kaip savaitę ganėme Antverpeno prieplaukoje prie mūsų gyvenimo dalimi jau virtusio cirko angaro. Kadaise tai buvo didžiulis karinis sandelis, o dabar - kaip nekuriais kartais ten laikomi žirgai, kuomet lauke, vos išėjus, supilami kalnai smėlio, kurie vėliau sulyginami, ir ten vyksta žirgų lenktynės. Mum svarbiausia, kad keliom savaitėm kas Balandį ten įsikuriame su cirko festivaliu. Ell Circo d‘ell Fuego komandos dalimi jau tapome, kol kas bent tom savaitėm, bet ir to į nieką kitą pasaulyje nekeisčiau. Balandis Antverpeno cirke su trupėm nuo Švedijos iki Australijos ar Kolumbijos. Plauni indus, gamini maistą, vėliau jį dalini artistams ir komandai, mokiniams ir svečiams. Valai, montuoji sceną, dekoracijas, stalus, grindis... kloji čiužinius, konstuoji trapeciją, supynės, tempi lynus. Dažnas sapnas kam, bet čia – tikrovė. Tiek juoko, net traumų atveju, reta kur. Tiesiog gera būti. Ir dabar man perpūstą nugarą šildo festivalio megztinis. Kur iš devynių burbulų su cirko disciplinom, mano mylima yra lynas su lapo formos balta vėduokle ir stovėsenos ant rankų bei galvos... Žongliruoju, kūliais vartaus, pamenu, kad dar mokykloje mėgau virve sliuogti aukštyn, o namuose tik ant galvos stovėdama filmukus ir žiūrėdavau. Vėliau tekdavo dėmes, kurios likdavo ant sienų nuo mano pėdų, dangstyti paveikslais. Daug jų buvo. Ir visuose kalnai ar jūra. Saulėlydis ar saulėtekis. Ir kaip sakė man vienas įdomus norvegų artistas (buvęs antropologas) iš DOCH šokio ir cirko mokyklos, saulės šviesa iki Žemės keliauja 8min 20s. Įstabiai tąkat lygėjome raudoną besileidžiančią saulę. Pamenu, kad kitąpus upės kairėje slapstėsi vėjo malūnas, o dešinėje – Eifelio bokštą primenantis elektrinės stulpas. Dar buvo Albina ir Adomas, kojas nukabinę į upę ir svajojantys apie cirką – savaip. Tai ir yra tie kelionės Mes, kuriuos nuolat miniu rašydma. Gera jausti, kad turi geriausių draugų, kurie tave šaltą naktį apklos ar kalbės su tavimi iki ryto, gamins valgyti kartu ir šypsosis bei kvėpuos vienu ritmu. Net pavargs lygiai vienu.
Pildau savajones, mėginu suprasti, kaip ir kur keičiasi pasaulis ir kas keičia mane. Ką noriu ugdyti, auginti, kuom noriu dalintis, ką jausti. Patirties išmintis tai mano gyvenimo žaliausias medis. O ar sakiau, kaip labai šiemet girdžiu gamtą? Basomis ir šimtus kartu per aplinkui tuo pačiu taku galiu eiti ir jis man vis kitoks. Ir aš – vis kita, naujai eidama.

Kuo šilčiausiai, mintimis einanti lynu ir šypsanti pavasariu.

Tiesa, dar, kol nerašiau, buvau Šiauliuose, kur su Kristina kelyje pasakojomės apie keliavimą autostopu Ispanijoje ir melionų pilną sunkvežimį, kur dar sutikau Gediminą ir daug kalbėjome apie kalnus ir Portugaliją, kelis brazilus, du kurių juda aplink pasaulį, o mes kartu dalinomės pusryčius bei žaidėm stalo žaidimus. Daug darbavaus Kino pavasaryje, pramokau prancūzų kalbą. Leidome aitvarą ir kepėme bulvinius blynus prie jūros dar žiema alsuojančioje Palangoje, keliavau Berlyne su Albina Berlinalėn. Ten sutikome trapecininkę, fotografą, buvusį Sant Peterburgo Ermitažo darbuotoją, vaikiną, kurio projektu Unity Express labai labai tikim (http://unityexpress.eu/), Beną, kuris dirba miškuose, vaikų darželyje, Radją, kuris dar mokys mus nardyti savo namuose Indonezijoje ir visi kartu kursime dokumentinį filmą bei kalbėsime per TED, tikriausiai. Nors Radja jau kalbėjo. Tai tik mes atsiliekam. Dar laukiam pasirodant jo įgrotos dainos su Playing for change... Senelių gimtadieniai su visa šeima Kalinausko gatvėje, ...Barzakh. Dar šiame pavasaryje sutikau Emilį, Jurgutę ir Tomą, o dabar nebeatsiplėšiu nuo Baobabo. Dar skambino Juozas, kai buvo miškuose ir abu žinom, kad gera, kad esame vienas kito gyvenimuose. Ir būsim. Dar Briuselyje grojome hang‘u ant stogų stogo netoli pietinės traukinių stoties, kartu su Jakobu ir su estu, Mart, kuris prieš trisdešimt metų filmavo eskimus bei jau kelintą vasarą leidžia laiką savo saloje prie Saaremos ir tapo mėlynus paveikslus. O buvo ir tapytoja Rytų Berlyne vardu Franczeska, pas ją gėrėme Radjos čajų ir negalėjom patikėti visi penki, kad pažįstami vos nuo Ką Tik. Mildos gimtadienis su įstabia katino pavidalo komoda ir nepažįstamais žmonėmis. Traukiniai, lėktuvai, slidės, margučiai, dėdė Bliuzas Briugėje, bunkeriai Oostendėje ir Berlyne, malunsparniai, eilėmis susodintas miškas, špokeliai ir Trys nykštukai iš Amelijos ant stogo, mojantys kaimynam. Kartu gerėme rytinę kavą ir žadinome bundantį miestą. Dar kalbėjome blynynėje apie antropologiją ir elnių medžiotojų gentis prie Baikalo ežero. Antano gimtadienis! Su VGTU Choro "Gabija" dirigentu stebėjome "Oneginą" iš operatorinės, kur kartu atėjęs spektaklio dizaineris nuoširdžiai juokėsi ir skandino mus dūmuose. Buvo įdomu.
...Ir dar daug visko tebėra, ką sunku susakyti pastraipomis.

Nutūpus ant piršto juodam vorui ir tolumoje vandens paviršiumi beskrendant trim mažiem ančiukam, sakau ligi kituokat.
O taip ir lyti pradėjo berašant ...

p.s. fotografijos tik iš paskutinės kelionės į Belgiją.













No comments:

Post a Comment