Pages

carpe diem

Sunday, 20 November 2011

Archyvai ir išsikraustymas arba "why don't penguin's feet freeze?"

Iš minčių archyvo: "Įpusėjęs ruduo neįprastai k i t o k s. Pirmi metai po 16 iš eilės, kai rugsėjo 1 diena man buvo eilinė diena, skirta tik prisiminimams. Daugiau nei pusė gyvenimo prabėgo vientisu švietimo ritmu. Regis, nei nemirktelėjusi, galiu išvardinti buvusius mokyklos laikų auklėtojus: fizikus, geografus, istorikus, lituanistus ar tikybos mokytojus, kurie ne sykį palaužė veržlią dvasią, bet kartu ir labai įkvėpė Gyvenimui. Taip pat paraidžiui išvardinti visus trijų klasių bendraklasius su vardais, pavardėmis, net namų telefonais, dar tais laikais, kai "kabėdavom ant laido" vakarais, kartu taip klausydami radijo, pasakodami iki kurio namo ar kalnelio berniukai vijosi su sniego gniūžtėmis nuo pat 64-osios vidurinės mokyklos. O dar iki tol, pamenu, kaip skambindavom iš telefonų automatų, kurie prarydavo kelias kapeikas, ištrauktas iš santaupų, laikomų trilitriniuose stiklainiuose, ir pardavinėdavom žirafą šaldytuve. Taip ir su studijomis: atmintyje paliko kiekvienas, kuris turėjo ten palikti. Akimirkoje ar jų sekoje. Per keturis metus susigyvenau su veidais, pastatais, ritmais, o tada trūkt- ir viskas vėl iš pradžių, tik jau dabar statau gyvenimą ant suręstų šešiolikos metų pamatų Pamato. Tiesa, kažkokio vakuumo pojūtis visgi išliko. Studijos nebuvo itin sėslios. Vien šiemet apkeliauta daugiau kaip 16 šalių, kelios iš jų, kai rašiau diplominį darbą, ir, kaip žinia, metai dar nesibaigia. Tai taip ir rieda gyvenimas su kuprine ant pečių." O kad jau kelintas mėnuo tyloje beskendąs, tai apie juos iš eilės. Jau iš anksto dėkoju iš širdies gilumos kiekvienam, kuris skaitote, vadinasi, kad kartu dalį viso išgyvenome. Ačiū, ačiū labai.























Birželis ir Liepa. Nebesugaudau, ką gi papasakoti, nes visko per ketvertą mėnesių buvo patirta jūrmylėmis. Pradedant Vilniaus Universiteto baigimu, viltimi tėvų akyse, močiute Tamara, atkeliavusia iš už Uralo kalnų, filmavimais su 8mm juosta, dirbtuvėmis Nidos kolonijoje su Pip'u Chodorov'u bei Meno Avilio draugais ir baigiant klajonėmis po vasarą rudenyje išgyvenantį Krymą. Dar Liepą su seneliais keliavome po vidurio ir šiaurės Ispaniją, kur sutikau nuostabiai keistą filosofą, dryžuotom kojinėm, iki dabar man pasakojantį, kaip kiekvienas paukštis, migruojantis į pietus per San Sebastianą, pirmiau manęs kalba jam apie manąsias klajones. Taip pat vidurvasarį - nepakartojamos ekspedicijos su archeologais Bajoruose ir Kuršių Nerijoje. Migruojantys Paukščiai Telšiuose, kur kalbos apie lietuviškąją tapatybę tęsdavosi iki išnaktų, o racionalus klaus i mas pripažintas svaresniu už atsakymų paiešką. Gera buvo ir tapyti ant pagrindinėje gatvėje esančios suręstos sienos, ir viešėti pas fortepijonu grojantį ir itin svetingą miesto merą. Būtinai sugrįšiu kitiems paukščių sąskrydžiams. Gal ir jūsų kuris kartu? Regis, kitąmet suskrisime pasidairyti po poeto Antano Baranausko apdainuotą Anykščių Šilelį.






















Rugpjūtis buvo skirtas Balkanų pusiasalio ir kitų dar post-komunistinių šalių tyrinėjimams. Kitaip tariant, kaip keturios mėlynakės lietuvaitės autostopu nuo Varšuvos per dvi su puse savaites apkeliavo Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Makedoniją, Serbiją. Lyg to būtų negana, kai Belgrade įsodinome Alina į traukinį kelionei į Novi Sad‘ą, o vėliau iki vestuvių Lenkijoje, pačios, t.y. Nikė, Giedrutė ir aš, per dvi dienas turėjome pasiekti Bergamo miestą Italijoje, mat dar dieną po to Nikė turėjo būti traukinyje į Rusiją, Giedrė - baidarių žygyje Lietuvoje, o aš - cirko festivalyje Suomijoje. Taip trise leidomės keliu per Kroatiją, Slovėniją ir Italiją. Griuvo daug stereotipų, kuriuos iki tol buvo suformavusi mumyse žiniasklaida ar kitų pasakojimai. Kol pats nepatyrei, ką reiškia atsidurti čigonų taboro pašonėje naktį ir saugumo beieškant, belstis į karinį poligoną. Vėliau nakvoti aštuonių šunų apsuptyje, po žvaigždėtu dangumi, bluosto nesudedant, o vos prieš aušrą iškeliauti prieš keičiantis sargybai. Arba sudalyvavus lenktynėse serpantinais, atsidurti vidury niekur Makedonijoje ir sėdėti prie vieno stalo būryje tolimųjų reisų vairuotojų, formalių policijos pareigūnų ir kitokio plauko rinktiniais vietiniais bei jausti bjaurų intensyvėjantį gašlumą atmosferoje, o su draugais susikalbėti vien mintimis bei ant blakstienų pastatyta nuojauta. Vėliau neįtikėtinai svetingai praleisti laiką Serbijoje, patirti žmonių geraširdiškumą ir tai vis dūdų festivalyje Gučoje, pas kareivio Lukos šeimą Čačake bei žmones, kilogramais vaikystėje valgiusius cukrų, žiūrinčius tenisą ir krepšinį bei nesuprantančius arbatą geriančių žmonių. Na, dar jūros-vandenynai visko, apie ką nebent prie arbatos kada papasakosiu, tik priminkit, gerai? Juk patirties ant pečių nenešiosi, ją užgyveni ir daliniesi. Dar laikui bėgant supranti, kad visuomet turi būti budrus, o visos situacijos yra sukonstruotos pačių mūsų sprendimų pasekoje, už kurias patys ir atsakome. Tik aplinkybės ir esama terpė ne visada kontroliuoama. Bet tai nereiškia, kad nuolat turi būti įtarus, įsitempęs ar neramus ir kaip sako vienas pažįstamas: "you live only o n c e, so be n i c e".
Dar truputėlį kalbant apie Suomiją, kuri pralenkė visus lūkesčius ir prasidėjo jau Milano Bergamo priemiesčiuose. Autostopu nuo Tamperės oro uosto tiesiai pas Albiną į glėbį Turku mieste. Čia daugiau kaip savaitę gyvenome svajonę cirke. Vėl sutikau Jannį, padėjom filmuoti pasirodymus, išmontuoti scenas, kurenti saunas... Dieviškas suomiškas laikas. Ir nuostabieji Les Colporteurs. Akimirka, kai režisierius apkabino mane. Akimirka, kai gavau Jurgutės laišką apie naujai užsimezgusią gyvybę.






























Rugsėjis ir Spalio pradžia. Vėliau grįžau į Lietuvą ir užvirė darbas kine: festivaliai, sezonų uždarymai ar atidarymai ir t.t. Visai iki išvažiavimo į Ukrainą.
Iškeliaujanti Adomas. Gargždai ir Alina. Smėlynai Kuršių Nerijoje. Iš karto po to bene 2000 km kelionė autobusais ir traukiniais. Tai Kraštas, kur kalnuose gyvena mano senelis ir senelė, liaudies drąsiai Krymu šaukiamas. Buvimas ten prilygo pasakai.




































Grįžus į gimtąjį Vilnių pasaka ne tai, kad nutrūko, ji tęsėsi visas tris Spalio savaites Draugų Spalyje.
Gyvenimas su močiute kasdienoje, mylimiausi draugai, Sūrininkų namų sezono uždarymas ir ant laužo kepami zefyrai, daug daug darbo prieš išvykstant į Gyvenimo kelionę, tėveliai, viešnagė pas Saulių prie Neries ir nuostabi jo muzika, Šv. Jonų varpinė išmaudyta popiečio saulės ir mudvi su Guste, besikabarojančios aukštyn ir kopinėjančios saulėtais Vilniaus stogais.

Išvažiuojant iš Lietuvos Spalio 27 dieną ir dieną prieš visai nemigau. Kol kas sunku suvokti, kad štai susikroviau kuprines visas dvi, karinę žalią ir odinę rudąją. Pastaroji dar palikus nuo sekmadienio Taurakalnio turgaus, užklysto kadai po nakvojimo Nočios gatvės skvote su Julyte ir Juozu. Saulėta buvo, taip pat rudenėjo, bet juk niekad rimtai nė nepagalvojau, kad susirinksiu abi kuprines ir taip vienądien išvyksiu. Tikriausiai visko turiu per daug? Kodėl vis taip nerimstu? Vis klausia manęs žmonės, kodėl ten, kodėl į Norvegiją, o į Bergeną, kodėl? Ir kažkas viduje surakina, užsistovi gerklėje ir lieku be kalbos dovanos. Jaučiu, kad turėjau čia atvažiuoti ir Dabar. Ir pati gerai nežinau kodėl. O ar tikrai reikia paaiškinimo jausmui? Gal bent, kad kitiems aiškiau būtų. Man ir taip aišku – tiesiog jaučiu.
Vakarą, kuomet išvykau, viešėjau pas senelius prie Zapos. Vaišino mane skaniausiais ryžiais su bananais ir sviestu bei mėtų arbata.
Dar kiek prieš tai, atminty palikęs tradicinis Japonų lėlių teatras su Nike, Augiu ir Justinu. Nieko panašaus dar neteko regėti. Tikslumas, taurumas, susikaupimas ir vieno žmogaus pasakojimas dainoje, visais įmanomais balsais.
Marius, Ernestas, Kamilė, Antanas, Vytas, Sandra, Aurelija, Rūta ir Nikė. Paskutinius juos regėjau Vilniaus autobuso stotyje, grojančius akordeonu, apkabinančius mane gniūžtėje ir šypsančius. Virpa širdis, kai menu Tą vaizdą. Visą naktį, kol autobusu iki Gdansko keliavau, verkiau iš ilgesio. Šiluma, kurią spinduliuoja mano draugai yra neaprašoma, tik pajuntama (ar sakiau kada, kaip labai labai Jus Myliu).
Na, iki išvykstant, tėtis ir Galina, atvežė iki autobuso. Tėvelio balsu cituojant Sanskritą, meilė ir laisvė – vienašakniai žodžiai. Vis pasakydavo, kad myli. Ir aš jį. Ir šeimą. O dar tąvakar Laimis, Agnė, Sonata, Elena, Ieva – pagaliau visi surinkti iš Turkijos, Ukrainos, Anglijos ir kino salių (tai užminėm mįslę tąvakar festivaliam, ką daryti, kai, Laimio žodžiais: „Geriausi titruotojai ketvirtadienio vakarą baliavoja.“Mintys apie 2013 metų vasario Kubą. Pasižymiu. Juta, sutikta Vokiečių gatvėje su lauknešėliu ir nuo Kipso. Dar Luisas, Gytis, Arnita, Monika, Simona, Antanas...
Regis, kad tas kelias savaites prieš išvykstant Žiūrėjau į akis kiekvienam lyg giliau nei visada ir mačiau visas Tik Mūsų dviejų su tuo žmogumi išgyventas akimirkas. Ačiū Jums už visą gerumą, už visas gyvenimo pamokas, už buvimą ir kvėpavimą Kartu. Teatras, kinas, gatvė, darbas, kelionė, universitetas, ekspedicijos ... besekmadieniaujant su visam sujauktas Šventadienio laikas. Buvimas su draugais tądien tiesiog gyvybiškai būtinas. Vyniojant Sibiro tautelių tradicines lėles, karstantis medžiais, kepant pyragus su daugybe oro balionų viršum Žalgirio Stadiono, piešiant paukščius ant Senamiesčio plytelių, kepant vaflius ar einant slidinėti ant ežerų, vedžiojant po miškus Zefyrą, gaminant moliūgų sriubą ...dar kartais su Luisu grojant pianinu pas mane namuose, Pranciškaus Žadeikos gatvėje.




















Taip ir riedėjau Šiaurės vakarų Lenkijos keliais. Naktis ir tik kur ne kur šviečiantys kaimeliai ar bažnyčių bokštai. Be proto kaitino dešinį šoną autobuso pečiukas. Klausiaus muzikos ir tai Nina Simone, kuri priminė ne taip seniai regėta choreografų Lauryno ir Airidos sukurta šokio stebuklą. Ar tai, kaip anais metais šventėme Sandros gimimą cirke, kur stovėjo juodas pianinas „Smolensk“ ir Rūtelė juo grojo Ninos dainas.

Penkios Ernesto padovanotos ąžuolų gilės iš šventvietės mažame Lietuvos kampelyje dabar glaudžiasi prie dvejeto Simono drožtų kokoso sagų. Pasodinsiu kur Šiaurėje ar gal kituose žemynuose. Prigis, sodinsiu su meile.

...Kai buvau Gdanske, sutikau Liūdesio pervertą mimą. Kažkodėl jo grimas man priminė Adomą. Tikriausiai todėl, kad labai jo ilgiuosi, kol jis mezga savo svajonių gyvenimą Londone. Vėliau vakarojom su naujais pažįstamais. Kaip dabar pamenu, kaip vienoje bažnyčioje užtikau gražiausius kada matytus gotikinius vargonus. Paliko neišpidytas noras – pabuvoti prie įstabiausio Pabaltijo švyturio. Taip tai dienai pasibaigus, susisukau ant oro uosto grindų kelių valandų snauduliui, o 4 valandą ryto jau uždegė šviesas.
Besileidžant į naujuosius namus – Norvegijos pietvakarių miestą Bergeną, amo netekau nuo salų ir salelių gausos, žiburių languose ir gatvėse, pasėtus kalnų šlaituose. Vėliau laukiamajame dar klausiausi nuostabaus tėčio, skaitančio pasaką savo vaikams. Jie laukė ateinančios močiutės. Ech, jau ilgiuosi savosios... Užtikau ir ledo ritulio komandą. Gera pradžia, jau aišku, kad nuobodu norvegams būna retai.
Tai taip ir skyniausi kelią pirmosiomis dienomis.

Nuostabu, kai apsidairau aplinkui dabar. O kai pagalvoji dar kartą, tai šmėsteli, kad vos dviem savaitėm iki išvykstant, netekau mėnesio trukmės stogo, sutarto dar vasaros viduryje, o ir taip, su bilietu į vieną pusę, nebežinojau, nei kur važiuoju, nes anei arti nemaniau, kad apsistosiu Bergene jau nuo lapkričio pradžios. Apie tai žinojo tik Nikė su Rūta. Nedrįsau kitiems sakyti.

Tai gal apsidairykime aplinkui mano akimis kartu? Pirmą dieną sutikau Niką ir taip pakliuvau į mažąją 5C šeimą. Jau po pietų visi ragavome saldų karamelinį sūrį ekologiškame turgelyje, o vakarojome su animaciniais filmukais. Kitądien sekmadieniavome buriuodami laiveliu, pasitraukę nuo miesto krantų apie 15 km jūros link. Pametėme meškerę, kurios po kelių dienų sugrįžome ir susižvejojome inkaru. Saulėtą dieną spėjau nusvilti žandus, o išgelbėtoji meškerė sugavo mums geriausią laimikį. Beje, tądien ir aš pagavau pirmą gyvenimo žuvį. Ir danguje tebuvo vienas debesėlis. Ir vis dar jį regiu, kai užsimerkiu. Paslaptį jame įskaičiau. Ir dar gi Domantas supažindino mane su nuostabia šeima, kurioje pirmą darbo dieną (namų tvarkymo, o, kokių namų! -su židiniu, norvegišku vienuolikos metų katinu, elektromobiliu, jūra pagalvių, audimo staklėm...) pavaišino mane šeimos vakariene prie nuostabiai padengto stalo žvakių šviesoje. Betvarkant vis klausė ar jau atėjo laikas, kai leisiuos kavos su pyragėliu. Bet ne tik tame jų nuostabumas, jie svetingi ir smalsūs, ryžtingi ir labai kūrybingi. Sigrunn vėliau man grojo pianinu jau savo namuose senąjame Bergene, o kai praėjome bažnyčią, visai netoli namų, atsidusdama papasakojo, kai čia ištekėjo dar 1960 metais. Ji tapo ir labai myli savo mamą. Kalba su ja per muziką, mat ji serga alzheimeriu. Antrą per savaitę sutikta šeima, kurioje moteriai diagnozuota ši liga. Abiem per aštuoniasdešimt, devynesdiašimt. Tikiuosi, kad ir aš kada nors su sergančiais galėsiu kalbėtis muzika.

Taip pat sutikau Sveiną, gyvenantį savo saloje ir paskolinusį man mėlyną dviratį. Geriausias momentas, kai paėmė mano ranką ir tepasakė: „There is nothing better on this Earth than human warmth.“ Jam per septyniasdešimt ir jis savo namuose per kelis metus priėmė virš 400 svečių iš viso pasaulio. Priglaudė ir suteikė prieglobstį jaunai moteriai iš Afrikos su vaikeliu. Geraširdis. Kaip mano senelis. Bet kitoks.
Tai visgi jau ketvirtą buvimo Norvegijoje dieną gavau legalų darbą su „tipografine fotografija“, dar po savaitės susitvarkiau visus dokumentus migracijoje ir mokesčių inspekcijoje. Gyvenu pas gerą pažįstamą, kuris mėnesiui išvyko keliauti į Pakistaną ir prižiūriu jo namus. Su klasioke Ernesta tyrinėjome Ytre Arną naktį. Ragavau jos nuostabaus bulvinio kugelio ir taip pasijutau visai kaip namie. Su grietine... Su Domu klaidžiojom kažkokiu pasakų mišku Eidsvago link, kur samanos dviem aukštais ir metrais želia, o eglių spyglių nenuplovęs lietus suteikė galimybę pasimėtyti jais lyg sniegu. Su kolegomis darbe klausomės Brainstormų, o 11 11 11 ir 11 valandą vakare susibūrėm švęsti kolegos Tristano sužadėtuvių ir gimimo dienos. Pasišokom. Nors taip, kaip aną savaitgalį, jau seniai nesu išsidūkus. Prikepę imbierinių sausainių, namelių ir vikingų laivų, išėjome šokti. Aplenkę dvi besipešančias kitataučių gaujas, nėrėme į 90-ųjų vakarėlį. Maukiau vandenį. Bet dūkau bene daugiausiai. Ir čia svarbu, kad įdomu būna tylomis stebėti visus. Nevalingai taip gaunasi, bet gaunasi. Ypatingai juokinga, sakyčiau, kokie visgi tokiose vietose (neeilinė, nes šokiai įsikūrę bunkeryje) nuspėjami yra vyrai. Tik trumpesnis sijonas, kiek daugiau alaus ir žiūrėk, paskutinius marškinius su visom sagom ir siūlais atiduos už besiraitančias lapes... Nuspėjama, kelia šypsena, bet Tebūnie, jei tik laimingi!

...O vis tik, ilgu jūsų visų, jaučiat juk. Galvoju ir nuolat po šypseną siunčiu kiekvienam. Pratrūkau, tiek prirašyti. Kur tai girdėta! Bet jei jau iki čia suskaitėt, vadinasi ne veltui kaupiau savyje tai, ką surašiau. O kiek liko dar. Kalnais ir jūrmylėm. Šviesmečiais. Tūla.












Laukiu sniego, kerlingo turnyro, šv. Kalėdų ir laiko, kai vėl jus apkabinsiu. Atkeliaukit, kad ir kur bebūčiau – MANO NAMAI, JŪSŲ NAMAI, draugai ir šeima. Visada su džiaugsmu skaitau jūsų atvirukus ir mintis. Ačiū!

O ką tik gavau laišką, kuris ir vėl keičia gyvenimą. Gal apie tai jau vėliau.
Apkabinu taip smarkiai, kaip galiu ir glaudžiu prie širdies.


Jūsų, Sandra.

P.S. viena kita nuostabi akimirka sustabdyta kartu šalia buvusių ir fotoaparatą turėjusių artimų žmonių - Albinos Griniūtės, Adomo Jablonskio, Gustės Žumbakytės, Austės Zdančiūtės, Alinos Mikolėnaitės. Ekspedicijoje Bajoruose - V. Balkūno.

Klausytis kartu, kai skaitant, prieš ar po to:
video

1 comment: