Pages

carpe diem

Thursday, 2 June 2011

mėnuo, kai nemigo naktys ir miego dienos Po

video


Daug nemigos naktų, kuomet girdėjau, kaip bunda paukščiai pusę keturių. Tada sodinau krapus ir vijoklius ant palangės. Išsyk sužinojau, kad berašant diplominį darbą, išskrido Bendžaminas Smėlis. Abu siekėme laisvės, tad dabar ją turime. O kas toliau? Dėl to buvo tyla, už kurią labai atsiprašau. Žinot (nemeluokit, kad jums taip nebūna, a?), kai nesinori nieko sakyti, jei nesisako, nieko matyti, kai nesimato, nieko girdėti, jei nesigirdi, nieko galvoti, jei nesigalvoja, rašyt eilėraščių, jei nesirašo, skirti laiko, jei kažkas jį
akivaizdžiai vagia vidury baltos dienos. Tad sutarkim, kad ta kelių mėnesių tyla buvo vasaros atostogos kabutėse. Gana jau, a?


Per tylos laiką, ratu sukau aplink Lietuvą – tai traukiniais ir dviračiais su Marium iki Aukštuolių kaimo 50 km nuo Jonavos, kai kalbėjome apie kelionę pėsčiomis iki pat Vladivostoko; tai Kernavėje, kur miegojau ant šlaito prie žaliojo archeologinės ekspedicijos vagonėlio; tai Dargužiuose pas sūrininkus, kuomet rinkome ridikus su Veronika ir Valerija, mirkome audroje (...o pastaruoju metu nuolat lyja Visur ir Jūrom), skanavome rabarbarų pyrago bei pirmųjų braškių; dar Nidoje, kur maudėmės vėjyje, gaminome Alfonsams Nidos meno kolonijoje, sukome 8mm juostas dviguboje ekspozicijoje per Jonines ir žiūrėjome „Free Radicals“,... tada ilgai miegojome man ant kelių traukinyje į Vilnių, o pakeliui matėme dvi stirnas ir ežiuką ryto rūke; vėliau su Pipu lankėme ponią Rasą, jos šviesiame bute Ligoninės gatvėje, kalbėjome apie Soho ir Fluxus, kaip ir pas Jurgą ir Simą, erdviausiame būste Rusdramio pašonėje, kur gyvena prosenelių dvasios ir rainas katinas.
Dar tai, kad kažkada seniau Nikei padovanojome pianiną. Taip išsipildė brangiausio žmogaus didžiausia svajonė, į kurią įsiklausė Ingrida, o iš Trakų ją atgabeno Šeima. Ir skamba dabar Kiškių namai, sukūriuoja muzikoje ir migdo draugus, net kai jie Pirėnų kalnuose, su dideliu sniegynų šunimi verda čiobrelių arbatas ir skaito lietuvių mitologiją. Buvo diena, kai išlydėjome laiveliu Nerimi plaukti Antaną, Vytautą, Gabrielę ir Luką. Sutrupėjo nuo Liubarto tilto skridęs duonos kepalas, susiūbavo laivelis, bet vis irias linkui Nemuno. Išlydėdami šokom, kai radijukas dainavo Michaelio Jacksono balsu, o aš vis filmavau 8mm. Tai buvo diplomų teikimo diena, kuomet šv. Jonų bažnyčioje klausėmes Rachmaninovo kartu su tėveliu, mama, Igoriu, močiute Tamara (traukiniu atvažiavusia iš užu Uralo kalnų), Julija, Rūta, Aurelija, Albina ir visais, su kuriais keturis metus žaliąjame fakultete kaštonų kaiminystėje mokėmės. Tiesa, o jei ne Vykintas, Ingrida, Alina, Ignas, Albina, Arnita, Mindaugas ir Vytautas, gali būti, kad tądien su siūtais-lopytais batais ir mėlyna taškuota suknele ant pakylos ir nestovėčiau. Ačiū nuo širdies.
Pirmą sykį lankiausi bendrabutyje dieną, kai tik pridavėme savo diplominius darbus. Po to dar sykį, kai sėdėjome aplink laužą ir ilgai nemigome. Buvo dar diena, kai su Alina valgėme ledus, šalia pasidėjusios dvi kuprines paleozoologijos kaulų. Kita diena, kai su Simonu, Tadu, Albina ir Sauliumi prisiminėme filmavimus su A. Tarkovskio seserimi, žemės drebėjimą Turkijoje, kur sugriuvo namas, kuriame gyveno Tadas ir žuvo jo kaimynai... Kažkuriądien dar mačiau žalią Ladą ir seną apvalainą troleibusą ir tie priminė vaikystę, kuomet viskas truputėlį Kitaip buvo...
Dar man dygo protinis dantis, daug dirbau kine ir supratau, kad Išvažiuoju.
Lankė mane Berlyno miškų Benas. Keliavome į Trakus, po Vingio parką dviračiais, lipome ant stogo ten, kur skvotas miesto širdy ir traktorius, kuris nupaišytas ant kamino. Daug grojome. Didžiule riedlente su Deividu yrėmės Senamiesčio gatvėmis.

Klausiausi močiutės pasakojimų apie raudonajį mamos pionieriaus kaklaraištį ir sukinėjau matriošką, kurios pilve gyvena nuotrauka su mama dešimtoje klasėje. Visai kaip mano raudonasis namukas, kur aš trečioje B klasėje, Rumunijos (?) vėliavos fone.
Žinot, kitais kartais labai smagu pusryčiauti nuo vienuoliktos ryto iki septynių vakaro ant nenupjautos vejos, čiobrelių pievelėje su šunimi bei murzinu katinu ir pasirašinėti draugam laiškus: „Mylim. Jūsų Asilėnas ir Paukštys“. Kas žino, tas supras. O dar ypatingai gera gauti mėlyną vaikystės batuką ir naminių trešnių pintą krepšelį ir tuom dalintis su tądien sutiktaisiais. Dar – kepti kriaušių pyragą; ravėti lysves lietuje; raškyti serbentus su vaikais; skanauti cinamoną su medumi; perrinkinėti kibirą permirkusių česnakų su tėvais; sudaužyti stiklinį rutulį ir taip pažerti saują dirbtinio sniego vidurvasarį; kalbėti su draugais Italijoje ir džiaugtis, kai nutrūkęs ryšys vėl ir vėl atsigauna; žaisti badmintoną paežerėje su savo močiute, kuriai kitądien sukanka 72-eji; teleskopu su draugais naktį stebėti mėnulio užtemimą; kurenti kaime pečių ir braidyti per pelkes; važiuoti autostopu iki Nidos ir kalbėtis apie Kuršius, varnas bei Norvegiją; gerti arbatą, vėliau vyną su draugais po Senamiesčio tiltais ir ant stogų. Bei dar jūra-vandenynas dalykų, kurie palieka brangūs, kai yra Įkvėpiami pilnais plaučiais.

Lai Tyla prabyla tais balsais, kurių kitais kartais taip labai Pasiilgsame.






No comments:

Post a Comment