Apie stabilų nestabilumą

Įdomu. Gal kas žino stabilumo formulę? Kas nutinka, kai keliauji daugiau nei mėnesį, kai kažkur paklysti už tūkstančio kilometrų nuo namų, o tave netikėtai dar ir ugnikalnis iš tolimosios Islandijos paveikia. Islandijos? Ugnikalnis? Mes praktiškai nevartojame žodžio ugnikalnis. O štai jis, tas žodis, ar jau labiau gamtos reiškinys, ima ir spjauna ant visų. Ir ant tavęs tame tarpe. Nori ir veržias... Bet kol kas ne apie Šią kelionę. Galbūt vėliau. Kol kas apie tai, kaip būna, kai grįžti į gimtąjį kraštą. Vieną tai tikrai - o gi būna sunku vėl imti ir nebekeliauti. O taip šūsnyje darbų jauti, kad jau gali paskęsti, bet vis tiek leki lauk. Prie jūros, ar į grybų belaukiančią pietų Lietuvą. Geriausias jausmas, kai keliauji. Stabilumo nerasta. Sesija, o susikaupti sunkiau negu sunku. Galvoje tik viena - keeliiauuti! Žinau tikrai, kad vasara laukia nestabili. O tai jau prikabina šypsena. Kas laukia? Kernavė, pietų ir centrinė Lietuva archeologinėse ekspedicijose, žygis su draugais Norvegijoje, dvaras ir burys menininkų pa-Kaunėje ir, o kaip tikiuosi, kad ... Kelionės visą rugpjūtį - į Suomiją? Islandiją? Airiją ar Normandiją Prancūzijoje. Autostopu, lėktuvu, pesčiomis, dviračiu... visaip kaip. Kad tik kvepuotų plautis ir kairysis, ir dešinysis, kad tik adrenalinas neišsenkamai cirkuliuotų organizme ir leistų tyliai laukti, kol pabaigsiu bakalaurą ir mausiu tolyn. Sakiau visą laiką, kad tik viena gali tesustabdyti. Bet kol kas - nestabdo. Ir atrodo, kad nesustabdys. Po metų, kai ginsiuosi archeologijos bakalaurą, jau turėsiu kišenėje ketvertą galimybių, kaip ir kur judėsiu toliau. Jau dabar turiu, bet tam, kad nepasimestų mintys, rodos, kad dar tiek daug turiu padaryti.
Visada laukiu lietaus. Man patinka, kai lyja. Ypatingai, kai lyja vasarą. Kišenėse daug smėlio, ant palangių dygsta krapai ir žalieji žirniai, o pro pirštus košiasi vanduo. Teka. Ir dar pastebėjau, kad pavasarį ir vasarą sapnuoju daug daugiau. Sapnai būna spalvoti, o ir aš - tokia laiminga tuomet. Pasiilgstu draugų. Kasdien. Labai juos myliu. Nežinau, kaip būna, kai geriausi draugai būna labai labai toli ir labai labai ilgai. Regis, kad ne už kalnų ir ši patirtis. Susidorosim? Tai jau lieka laiko valioje. Kol kas ramiai geriu matę ir stebiu, kaip snaudžia kregždė mano balkone.