-Lietuvių liaudies patarlė
Sveiki gyvi,
sugrįžau. Ar spėjote pasiilgti? Aš Jūsų labai! Ir dar truputėlį labiau nei labai, kaip tik man vienai turbūt būdinga su tom itin stipriom emocijom. Keletas mėnesių tylos šioje erdveje, bet tiek daug visko daiginamo ar jau subrandinto manyje. Apie prabėgusį laiką pabandysiu papasakoti atsiminimų nuotrupomis ir fotografijomis. O jei dar dvejojat ar truputį niurzgat, tai nuoširdžiai tikiuosi, kad laukti šio įrašo buvo verta.
Pirmiausiai, šiuo kartu mano laišką Jums siūlau skaityti tyloje, todėl neprisegu jokios muzikos. Tikiu, kad galbūt taip Jums pavyks išgirsti fjordų intymumą, debesyse regimų slibinų dainą, banginių kvėpavimą, smuiko ir ukulėlės lopšinę, vandenyno audrą, jūrų erelio sparnų virpesį, traukinio bėgius ar švyturio lempos spragtelėjimą, skrodžiantį tolimos šiaurės ūką kas 10 sekundžių.
Bet apie viską nuo paskiausio įrašo.
Lapkričio nuotrupos ir Gruodis. Gyvenimas ir darbas Bergene buvo įtemptas, tačiau pastangos nenuėjo per niek. Susitaupiau pinigėlių pasaulio tyrinėjimams, atradau draugų bei patį miestą, kaip muzikalų uostą. Dar ten pamažėl pradėjau mokytis norvegų kalbos bei sodinti savo visžaliame darželyje naujas svajones, kurios iki šiol (kartais ir mano pačios nuostabai) tebesiriša tarpusavyje. Anuomet teko gyventi Mėlynių saloje pas senelį Sveiną, kur ir dabar dėžėse ilsisi didžioji dalis mano daiktų. O ten tai pasakų namai, ypač jei kalbėtume apie patį žmogų, kuris juos globoja. Per pastaruosius metus juose buvo apsistoję bene 400 keliautojų, kuriuos jis šiltai vadina Pasaulio Šeima. Prieš kelis metus priėmė į namus iš Liberijos išvykusią mergina su dukryte, kurios ir dabar ten gyvena. Jo žmona vardu Mary, ji serga alzheimeriu. Itin šviesaus veido moteris. Sveinas ją kas savaitę lanko. Kartu su juo atradome senus diktofono įrašus, darytus dar 70-aisiais, kai jo mama fortepijonu grojo karališkąjai šeimai ar tuos, kur ji tykiai skambindavo sekmadienio rytais. Namai tie pilni muzikos instrumentų ir įvairių senų rakandų. Net spausdinimo mašinėlę radau!
Dėkinga už kiekvieną apkabinimą, už kiekvieną gurkšnį vandens, šilumą, tekšnes ir kavą, skaidrėjančią laiko sąvoką ir minkštus gėlėtus patalus žaliąjame kambaryje. Dar visuomet atminsiu, kaip vieną sekmadienio popietę važiavome pro užšalusius krioklius ir ežerus, o Sveinas paėmė mano ranką ir tepasakė: "Nėra nieko nuostabesnio pasaulyje, kaip kito žmogaus artumas ir šiluma". O ypatingai dabar man regisi, kad kaip niekad suprantu, ką jis turėjo mintyse... Ačiū ir už tai. Daug išminties iš jo pasisėmiau, tai dabar daug šviesiau keliaujasi.
...Šv. Kūčių rytą keliavau traukiniu Bergenas-Oslas. Šiuo metu jau tapusiu mano pagrindine kelionės atkarpa ir būtinai traukiniu, o dar geriau dienos metu. Tiek žiemos pasakų vienos kelionės metu sunku kur kitur rasti (žaliuojant dar neteko riedėti). Pamenu, kaip tą rytą šypsojau, mat žinojau, jog vakare jau būsiu Vilniuje. O juk nei nesvajojau, kad šv. Kalėdas praleisiu namie. Latvės bendradarbės Danielos dėka (ji dabar tikriaus dar Indijoje medų kopinėja) susigriebiau ir nusipirkau bilietus visai prieš šventes. Tiesiog buvau pamiršusi, kad užsidirbau pinigėlių, mat į Norvegiją nuo pat pradžių keliavau savanoriauti... Tą istoriją tikriausiai daugelis jau girdėjot. Prisegu kelis prisiminimus iš meduolių kepimo, buriavimo, gimtadienių su kolegomis ir draugais, šokiais, šachmatais ir visu kuo kitu.
Pargrįžus namo, visų Jūsų dėka šventės buvo dūzgiančios (visą dviejų savaičių būvimą Lietuvoje taip vadinu). Ačiū kuo pilniausias. Nuo šilto ir jaukaus glėbio šv. Kūčių vakarą Kauno oro uoste, šv. Kalėdų pavakarės traukinių stotyje su Kiškiais, keliaujančiais į Maskvą, laimingais seneliais, fantasmaforiškais šokiais ir aplinka Naujųjų metų naktį, kur buvo begarsė animacija, Vėlykų salų statulos, sustojęs laikrodis, fotelio dydžio kiaušinis, tupintis ant pianino, meškinai ir lapės, vilkai ir jonvabaliai. Ratilais dangų raižę fejerverkai ir paryčių miegas jaukiausiuose Sodų gatvės namuose, Sandros kambaryje su Liepa po margaspalviu medžiu. Menu ir Andriaus gimimo dieną Žalianamyje su šokiais ir gyva muzika, sugrįžusius laiškus, senus "samovarus" Savanorių prospekte, tuziną bičiulių Antano šeimos namuose užu Pilaitės bei naminį mūsų šokoladą ir Rūtos griliažą, čiuožykladienį, apsilankymą pas Puškiną Markučiuose, domino ir jūras arbatų Vilniaus senamiesčio kavinėse bei kepyklėlėse, universitete ar kur pas jus svečiuose. Kiškių namus ir muzikuojančius Gustę bei Vytautą, kojines, išpieštas morkomis, matematinius istorinius pasivaikščiojimus po Karaliaučiaus tiltus bei visus mus, jaukiai kartu gniūžtėn sukritusius žiūrėti dokumentinio filmo "Life in a day", kur žmonės visame pasaulyje įamžino 2010 metų Liepos 24 dienos nuotrupas. Pažiūrėkit, jei dar nematėt, labai verta. Bent aš ne kartą susimąstau, kas šią akimirką vyksta kituose pasaulio pakraščiuose. O šioje filmuotoje medžiagoje ne mažai atsakymų. Verta!
a>
Sausis. Kelios dienos Vilniuje, vėl titruojant filmus (!), ko labai pasiilgstu ir dabar. O tuomet kelionė į Angliją arba, kaip bandžiau suprasti ten migravusius draugus, o ypač tuos, kurie negrįžo namo šv. Kalėdom. Aplankiau didžią dalį, kuri koncentruotai kolonizavusi Londoną. Sunku man buvo tą miestą perprasti. Lyg svetimkūnį mano organizmas jį atmetinėjo kasdien: čiadėjau, kosėjau, verkiau pavėjui ar nusileidusi į metro, tiesiog nuolat ašarojo akys. Bet per visas slogas įstabiausia buvo matyti draugus. Ypatingai besišypsančius. Jei paklaustumėt, manau, kad prisiminčiau daugumą akimirkų, kuriuose Jūs su manimi ar man šypsojot. Džiaugiuosi, kad visai prieš išvykstant, susibūrėm jaukiam vakarui Suur gatvės namuose. Ačiū už visą muziką, gospelą, ryto kavą, minkštus patalus, pasakojimus apie Indiją ar storžievius kaimynus, rytus ir vakarus, pasivaikščiojimus paupiais, Mažojom Venecijom, tylą, šilumą ir džiaugsmą. Būti įnamiu, pasirodo, kartais yra gerai, kai namai, kuriuose esi, yra Jūsų. Visgi itin didelį įspūdį Londone man paliko Richmond parkas, apaugęs ąžuolais, kur ganosi elniai, gausu voverių ir žaliųjų papūgų. Dar netoliese upėje treniruojasi irklavimo komandos, o pusiaukelėje yra šiltnamiai ir gėlynai, kurie mane labai įkvėpė ir priminė, kaip labai noriu turėti savo sodelį, kuriame žydėtų gėlės, žaliuotų petražolės ir stiebtųsi morkos.
Taip pat dar aplankiau ir Andrių su Skaiste Oksfodre. Susipažinau su Juozu, Monika ir Semu. Kad tik būtumėt girdėję Tą mūsų muzikavimą koledžo laiptinėje! Smuikas, gitara, bosas, ukulėlė, mediniai šaukštai ir balsai skambėjo nuostabiai skirtingai, bet labai skaidriai... Dar lankėm fizikus žvaigždžių stebėjimo naktyje. Skaičiavau rainus Jupiterio šonus per didžiulį teleskopą ir džiūgavau priartėjusi prie begalybės. Taikomoji matematika miesto (nuostabaus miesto!) architektūroje, antropologijos muziejus, suvalgęs galybę manęs ir mano laiko (tiek labai sužavėjo), žalias žalias Andriaus kambarys ir ilgi mudviejų pokalbiai naktyje. Paskiausiai, kiek daug galima nuveikti per 10 minučių, kai tik tiek teturi ir net du kartus po tiek skirtingose dienose. Ačiū, Andriau! Ir už laišką, pasiekusį švyturį.
...Kembridže Kinų naujųjų metų naktį susitikome su Tomu, Egle ir Urte. Skaniausią varškės apkepą susikepę, dar paupiu pasivaikščiojom ir po koledžus, jų bibliotekas ar chorų repeticijas ir dar Adomą tiesiogiai iš Londono pasikalbinom.
Gera buvo visus matyt, bet kuo nuoširdžiausiai sakau, jei iki dabar jaučiat, kad ne Jums tas katilas, keliaukit namo ar svetur ir drąsiai. Tiek pasauly vietos, tik reik savą pajausti.
...Po nakvynės oro uoste, ilgos kelionės traukiniais, autobusais, ir lektuvu vėlei pasiekiau Bergeną. Gan tykios dvi savaitės, kur kopinėjome sniegynais (oi, kaip įklimpau ir net kelis sykius iki pat pažastų!), tvarkėmės namus saloje, svečiavomės vieni pas kitus ir žaidėme kerlingą. Dar įsigyjau juostinį fotoaparatą Nikon FM2 ir susidraugavau su krautuvės savininku, tai jau dabar laukiu laiko, kai Gegužę grįšiu į Bergeną ir kartu su dviem merginom iš tolimosios Japonijos ryškinsime juosteles.
Vasaris šiaurėje ir įpusėjęs Kovas, arba Kelyje į užpoliarį ir atgal. Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tiek daug galima patirti ir atrasti per vieną mėnesį kažkur toli toli, gyvenant nedidelėje saloje dar su devynetu kitų žmonių ir dviem Norvegijos miškų katinais, vardu Sara ir Syrius (saloje miškų nebuvo, o medžius galėjai ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti. Kates į salą šeimininkė atgabeno)...
O jei nuo pradžių, tai pirmiausiai pasiekiau Oslą, vėliau Trondheimą, kur persodino mane į seną seną traukinį. Jo salonas gobelenais padabintas, o ir taip, kėdės, kaip foteliai, užuolaidos visur ir be proto šilta. Taip tuo traukiniu nakčia pasiekiau Bodø miestą, jau užpoliaryje esantį. Pasivaikščiojimas nuvargino, bet apsilankiau aerodrome, Bronzos amžiaus gyvenvietėse, XIII a. bažnytėlėje ir žirgyne. Bevaikštinėjant užsimiršau apie potvynius ir atoslūgius, tai vieną atkarpą atgalios teko vandeniu brist, mat į pusiasalį nužingsniavau, o jis sala patapo kol dairiausi. Nieko baisaus, sveika gyva likau, pavargus, bet laiminga. Juk neužilgo laukė kelionė didžiuliu laivu iki Sortlando, o jau iš ten iki mažojo švyturio. Na, taip po kelionės smarkioje audroje (keliuose uostose net nesustojom dėl vėtros), vidury nakties atsidūriau prieplaukoje, kur ir likau nakvoti (yra tokia ten laukimo salė-namukas, tai mane jame užrakino). Paryčiais buvau atrakinta ir net pavežėta iki autobusų stoties. Po poros valandų jau sėdėjau autobuse, vežusiame iki Bø miestuko.
Vos tik pajudėjo autobusas, prie manęs priėjo vaikinas ir užklausė, kas būsiu. Pasirodo, kartu keliavome ten pat, susitikti su Elena, švyturio prižiūrėtoja. Tas vaikinas buvo Markas iš Australijos, arba Bevo, kaip vėliau jį vadinom. Pasakodavo jis mum apie Naująją Zelandiją, raudoną Australijos žemę, krokodilus, kaip laive dirbo, kaip visus kelionei po Europą skirtus pinigus prarado vos po naujų metų ir kaip atkeliavo į ūkį Sogndale savanoriauti per WWOOF'ą. Tiesą pasakius, visi galiausiai labai juokėmes, bet kartais būdavo itin sunku suprasti jo anglų kalbos akcentą, o ir žodyną. Atvyko jis į Europą bent trim metam žaliavalgystės paslapčių tyrinėti bei ispanų kalbos mokytis. Labai šmaikštus ir gyvibingas žmogus.
Autobuse Markas buvo kartu su Sergejumi iš Vokietijos. Labai darbštus ir charizmatiškas žmogus, metams atvykęs į Norvegiją keliauti. Kaip vėliau abu supratome, prieš kelis mėnesius buvome kalbėję su juo telefonu, mat norėjo apsistoti pas mane vienai nakvynei pagal CouchSurfng programą, kai viešėjo Bergene. Bet įvyko, kaip įvyko, sutiko žmones, kurie jį iki pat ūkio, kuriame savanoriavo keletą mėnesių, pavežėjo. Nesusitikom. Bet, matyt, visgi buvo lemta. Tos kelios savaitės tyrinėjimų kartu palieka neįkainojamos su visam. Jau greit susimatysime vėl, kai po kelių savaičių būsiu pas Juodu su Marku Telemarko regione, be elektros daugelį metų kalnuose gyvenančioje šeimoje. Ten šiais metais ir sutiksime šv. Vėlykas.
...Na, taip jau visi trys keliavom tarp kalnų ir vandenų iki pat Bø bibliotekos. Po kelių akimirkų jau sėdėjom motorinėje valtyje su didžiuliais skafandrais ir skrodėme gan audringa tos dienos jūra. Taip atvykome į Litløy salą, tapusią mūsų namais. Joje sutikome Marką iš Anglijos, stalių ir laipiotoją uolomis, kuris dabar jau Velse, pradėjęs metų apmokymus, kad taptų laipiojimo instuktoriumi. Labai kuklus, geras ir smalsus žmogus. Su juo apie Japoniją ir Šiaurės Angliją nuolat kalbėdavom ir kartu kavą virdavom.
Dar buvo Benoit iš Prancūzijos, akmenskaldys Grenobio kalnuose pasistatęs tipį, pasakų rašytojas ir be galo nagingas ir atviras žmogus, su kuriuo jau po mėnesio keliausime į Švalbardą pas poliarinius meškinus. Tiek drąsos, veržlumo ir charizmos seniai nebuvau regėjus. Su juo daugiausiai kartu dirbdavom, prancūziškas lopšines dainuodavom, erelius stebėdavomom, popietės saulėje miegodavom, žaizdas lopydavom, indus plaudavom, duoną kepdavom. Jis išmokė užsirašinėti sapnus ir pagamino man plunksnakotį, su kuriuo, rašalo turėdama, jau ir dabar rašau. Pamenu dar, kad smagiausia buvo stebėti, kaip jis daiktus namo krovėsi. Buvo jų visa galybė: elnio kailis, kurį parsigabeno iš Šiaurės Suomijos. Jis ten kelis mėnesius haskių fermoje savanoriavo prieš atvykdamas į salą. Taip pat erelių plunksnos ir daugybė knygų, kurias, tris mėnesius čia begyvendamas buvo internetu parsisiuntęs. Pavyko, susipakavo. Bet tiek juoko buvo!
Taip pat namuose gyveno istorikas ir kinomanas Johnathanas iš Italijos, kuris jau dabar šiaurės Suomijoje arkliais gano elnių kaimenes pas samius. Sykį pagrojęs mano dambreliu, nebegalėjo sustoti, tai jau gavome laišką, kad nusipirko vieną ir groja samių šeimos močiutei. Jis nuostabiai gamindavo italų virtuvės Nioki ir daržovių lazaniją bei ypatingai gerai žaidė šachmatais.
Igoris iš Lietuvos, o kilimo iš Rusijos, baigęs kino režisūrą ir kelerius metus praleidęs vienuolyne. Visai neseniai atvyko į Norvegiją ilgesniam laikui. Mane itin sužavėjo jo sustabdytos akimirkos iš Sausio 22-osios nakties, kur žaliai žaižaravo visas dangaus skliautas. Neįtikėtina, bet tai buvo smarkiasia šiaurinių pašvaisčių audra per pastaruosius keletą metų.
Vėliau prie mūsų prisijungė Inger, humanitarinėje organizacijoje dirbanti moteris iš Oslo, nuo 14 metų įsimylėjusi šiaurės Norvegiją ir visas vasaras leidžianti čia. Padėjo man persiuvinėti baldus, lyginti ir prižiūrėti namus. Ji atkeliavo Kovo 8 dieną ir taip namai išsyk prisipildė gyvu juoku ir šmaikščiom jos istorijom. Valio! Nuostabus ir gurmaniškas buvo visas savaitgalis.
Dar kiek vėleliau atvyko Gjisbert iš Belgijos. Muzikos terapeutas, kuris saloje apsigyveno metams.
...O kol dar buvome visi kartu, darbavomės iš peties sukasdami žemę daržovėm, kaldami šiltnamius, siūdami skiautinio paklodes ir pertraukinėdami baldus naujais audiniais, švyturyje šlifavome, kalėme, gramdėme senus dažus. Itin kruopščiai buvo valomas rusys, skaldomos jo betono grindys, mat netrukus ten turėtų persikelti virtuvė. Nuolat nukasinėjome sniegą. Vyrukai dar darbavosi tiesdami vandens vamzdynus jūra. Taip jiems į pagalbą atkeliaudavo ponas Henrikas su savo laivu.
Kasdien kepėme naminę duoną, cirtinų, rabarbarų ir morkų pyragus, slyvų keksiukus be slyvų, dilgėlių apkepus ir daug viso kito. Vos atvykus gaminau visiems lietuvišką kugelį. Dėl nuolatinio drėgmės pertekliaus nuolat rasojo langai, tai vis valydavom valgomojo langą, kad galėtume gerėtis Gyvu paveikslu, besikeičiančiu kas akimirką.
Laisvalaikiu tyrinėjome apylinkes, ieškojome urvų, o vieną sekmadienį buvome nuplukdyti ir gretimos negyvenamos salos apžiūrėti (tai smagu buvo, užkilti trukom apie valandą, o nusileidom per 7-etą minučių, nučiuoždami sniegynais žemyn). Litløy dalinomės su udromis, jūrų ir karališkaisiais ereliais, aibe žuvėdrų ir kadai dar šv. Kalėdom įlankon suplaukusiom orkom. Buvo mėnesyje ir kopimas iki akmens amžiaus urvo, žvalgyba po senovės stovyklavietes, laužas ir galybė šiaurinių pašvaisčių Vasario 14 dieną, daug muzikavimo puodais, dambreliu, lupinėm armonikėlėm. Skaitydavome knygas, žaidėme šachmatais, kalbėdavome apie galaktikas, politiką, keliones, religiją. Dar buvo ir tris kartus susitraukęs vilnonis megztinis, pirmą kartą bent Sergejaus matytas saulėlydis į jūrą, jūržolių rankiojimas (gaminomės iš jų sriubas, į duoną dėjom, bulvių košę. Patikėkit, labai skanu!).
Kelias naktis teko miegoti švyturyje. Žinant jo istoriją, jausmas buvo neįtiketinas. O vieną tingų sekmadienį visuomet atminsiu. Dar naktį šiaurinių pašvaisčių apsupty, mėnulio šviesoje sumigom. Po ilgos šachmatų partijos ir galybės pašnekėsių. Rytas buvo saulėtas, migus, bet itin švelnus. Tolumoje sūpavos laivai, o per langus vidun žvalgės žuvėdros. Tiesa, kad būtų aiškiau, didžioji švyturio lempa buvo išimta prieš keletą metų ir jos vietoje dabar tuščia. Mes susiklojome čiužinius, vilonius patalus ir miegodavom. O švyturys turi išorinę LED lempą, saulės baterijomis maitinamą.
Su Elena susidraugavome nuo pirmo žodžio, pirmo žvilgsnio. Labai stiprus žmogus, labai kūrybingas, labai konkretus ir tvirtas. Ji ilgus metus praleido Palestinoje, dirbo su JTO, gyveno Prancūzijoje ir Afrikoje. Viena kitai savo gyvenimus išsipasakojom, svajonėm pasidalinom ir, kaip dabar suprantu, jau prieš atvykstant man žinojom, kad aš čia ilgam prisirišau. Gera būdavo kartu darbuotis, siūti ar virti karštą šokoladą, kepti rabarbarų pyragus ar tyliai svajoti bibliotekoje. Tą erdvę buvome pamėgę visi. Iki keturių ryto prabūdavom. Kartais ir ilgiau, kol sudegdavo visos žvakės ir užgesdavo žibalinė lempa. Pakurendavome židinį, isisupdavom į vilnones antklodes ir laikas tiesiog pradingdavo. Ir iki šiol regisi, kad dar ne viską išpasakojom ar ištyrinėjom. Gera žinoti, kad tam dar turime laiko. Daugmaž visą gyvenimą priešakyje.
Žinot, jaučiu, kad atradau save. Po šio mėnesio tikrai taip galiu sakyti. Galbūt ir mane atrado. Ir tą gera žinoti bei jausti. Drąsiau susidėliojo šie metai, o ir ateinantys kupini minčių. Pagyvensim, pamatysim. Tik jau dabar žinau, jog Lietuvoje šįmet turbūt būsiu vos kelias savaites. Matyt, trumpiau nei mėnesį per du kartus vėlyvą Gegužę ir nuo Liepos vidurio.
P. S. Saloje gavau atsakymą į prieš kurį laiką iškeltą klausimą: "Why don't penguins feet freeze?". "Because they're French", - net nemirkčiojęs sykiu atsakė man italas Johnathanas. O šioje nuotraukoje bandėme tai patikrinti (...Benoit užsnūdęs pusnyje).
Ir taip laišką jums rašiau keliaudama didžiuliu Polarlys laivu Šiaurės Norvegijoje atkarpoje nuo Sortland miesto, su išsilaipinimu Lofoteno salų sostinėje Svolvaer,
iki Bodø, kur atvykus, laikrodžiai rodė 2:00 ryto. Snigo, šalo, kilo vėjas, miegoti kur nebeturėjau, nes prieplaukos namukas šį kartą buvo užrakintas, bet apie visą tai ir dar daugiau jau kitą kartą.
...O dar tą pat pavakarę prasispraudėm įstabiu siauriausiu fjordu, Trollfjorden šaukiamu. Juo plaukiant, atrodė, kad norom nenorom žmonės ėmė kalbėti pašnibždomis. Taip intymu. Tylu. Iš sodriai mėlyno vandens dygte dygo kelių kartų kalnai. Nebylūs, it barzdoti ir rūstūs milžinai. Akį traukė mažutės įlankos ir kur ne kur pūpsojęs raudonas nameliukas. Kartkartėm geltonavo smėlio juostos palei krantus. Sekėsi, audros nebuvo, nors palengva vis snyguriavo. Kalnų kupros nuolat išilgai kranto balavo susiliesdamos su dangumi, o visos kelionės metu kas kelias akimirkas vis užmatydavau kur paukščiukus, begančius vandeniu ar vos vos sparnais liečiančius vilnijančias baltagalves bangas.
Tiek šiam kartui. Ačiū už kantrybę, ačiū, kad laukiat, kad skaitot ar net jei tik vartot akimis nuotraukas. Ilgiuosi Jūsų ir anokia čia paslaptis. Visuomet mano širdyje, kad ir kur, kad ir kas.
Laukiu laiškų čia, po įrašais ar paštu. Ačiū už tuos, kurių sulaukiu, visus skaitau po marias kartų, kai tik turiu galimybę tai daryti. Skaitydama labai šypsausi ir akimirksniu siunčiu linkėjimus mintimis.
Pabaigai dar prisegu Bernardo Brazdžionio eiles, kurias itin dažnai skaitau:
PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.
Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...
Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.
*
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.
Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.
Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
*
Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:
— Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies
baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Apkabinu.
Visuomet Jūsų,
Sandra
Fotografijos: Sandra Bogdanova, Sergej Lembke, Benoit Philippe, Elena Hansteensen, Mark Beverley, Mark Robb, Igor Tolkachiov, Marius Audzevičius, Ernesta Statkutė.
No comments:
Post a Comment