diena prieš Šiandieną

Tėvų sodyba, Miškiniai, Vilniaus rajonas, Lietuva
26 Rugsėjo 2010

Antras rytas, kai žemė taip aklinai mirksta rasoje. Trešnės labai gausiai meta lapus. Žieminiai obuoliai nuraudę priešais saulę vis dar supasi vėjyje, kurio šiandien itin reikia įdegti ir kurstyti sugrėbtų lapų laužui. Perkasinėjam žemę buvusio Žaliojo namuko pamatų pašonėje ir dar kertam senuką lazdyną, kur keli kamienai susipynę vis dar alsuoja. Tik vakar tėtis išrovė jį su visam iš žemės. Štai jau ir nutarėm, kur sodinsime medį ateinantį pavasarį. Kartu. Taip pat eilę krūmų ir gėles.
Ryte kalbėjome apie duoną. Kelionei namo tėtis pažadėjo įdėti raugo ir pamokinti, kaip gi duona kepama. Juoda, su grūdais. Šį kartą tik guodėsi, kad kiek rūgšti gavosi, bet pridūrė, kad mokosi ir jis, ir su kiekvienu kartu vis gardesnę iškepa. Dar kalbėjome apie inkilus, apie muziką ir Čechovą, kurio apsakymų kaip tik imuosi skaityti. Rusų kalba vieną puslapį įveikiu per dešimtį minučių. Pažadu stengtis. Juk kaip nors pramoksiu, skaitydama klasiką rudens ir žiemos vakarais savo močiutei ir Vincentui Smėliui ... Dar kalbėjome apie kaštonus. Kol perkasinėjome žemę, labai daug nukrito jų mum į pakojus. Gaila, kad taip labai jie džiūna šiemet. Renku ir saugau. Girdėjau, kad yra nagingų tokių, kurie muilą geba iš kaštonų pasigaminti. Gal kada ir man teks, norėčiau išmokti. O kol dar grėbiu lapus, tai vištos vis puola iš pašalių ir iš už tvoros. Kiek vėliau prisiminėm ir didžiulį kalakutą, kuris tėtį dar mažą vaikė kaime, kažkur Kirove. Tai juokėmės, kad bailūs abu paukščiam naminiam. Aš maža vis žąsų vaikoma būdavau. Dabar aplinkui zuja Danielius, kuriam penktieji metukai įpusėjo, jam tie paukščiai - nė motais. Tik grįžo iš miškų su Galina. Grybų jau neberado. Jis vis už skverno patampo mane ir sako, kad juokinga aš teta, bet jam labai patinka tai. Vėliau susirenkam nuo žemės parkritusius obuolius ir sutūpę ant žolės, mokomės žongliruoti. Baigiasi viskas tiesiog susimėtymu ir tuo, kad viską vienu ypu paleidžiam į orą. O tada Danielius pamato lėktuvą. Tyla. Balta strėle skrodžiamas dangus, o berniukas tik tyliai, vos mirksėdamas pasižada ir tuo pačiu atsisukęs pažada man: „Kai užaugsiu, būsiu dėdė lakūnas“.