Sveiki gyvi brangūs Arti Toli esantys. Kaip gyvuojate? O aš štai kasdien savęs klausiu, kaip gi papasakoti Jums viską, kas man nutinka, kur atsiduriu ir kaip laikausi. Ir taip jau pusę metų (net daugiau!) ir tikrai kasdien. Labai keistas dalykas, kad jei pasakytumėte man bet kokią dieną, galėčiau atpasakoti beveik kiekvieną nuo pat Kovo 17, kuomet paskutinį kartą čia Jums sekiau ilgąją savo gyvenimo pasaką.
Taigi per pusę metų atmintis pagerėjo kokiais 180%, o ir patirties įvairiose srityse įgyta kibirais, glėbiais ar dar kokiais kitais aibiniais matavimo vienetais.
Atostogos kaime, atostogos mieste, atostogos laivu, oro balionu, traukiniu, tuktuku, dviračiu, pėsčiomis. Kurios yra šiųmetinės Jūsų atostogos, kokios jos? Manosios apibūdinamos tik kaip beprotiškai ilgos ir jaukios katino dienos, kurios kartais sutinka kokį kaimynų šunį ir susišiaušusios niaukia į artimiausią obelį ir nebežino kaip nulipti... o dabar pabandom prisiminti, kurgi baigiau paskutinį kartą?
...Kovo vidury atkeliavau į Bodø. Kaip jau rašiau, tuo metu neturėjau kur prisiglausti. Ypatingai labai šąlant atmosferoms ir pūčiant Šiaurės jūros vėjams, apsirengusi viską, ką turėjau, sėdėjau prieplaukoje ir laukiau išauštant ryto kokias keturias valandas po to, kai mane paliko laivas. Neištvėriau. Nuėjau iki pirmo viešbučio ir pasiprašiau kampo, kur galėčiau tiesiog pasėdėti. Stebėtinai maloniai mane priėmė ir dar kava vaišino. Žodžiu, svarbiausia nepabūgti ir tiesiog paklausti ar paprašyti pagalbos į bėdą palkiuvus, o jei nepasiseks, tada jau toliau galvoti, kaip esamą padėtį galima pagerinti, kaip išsikapstyti. Vieną žinau, kad išeitis visuomet yra, jei tikrai kažko labai Nori.
O dabar pasakojimas pabirom mintim ir storu ryšuliu nuotraukų. Gero skaitymo, žiūrėjimo ir įsižiūrėjimo!
KOVAS.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Bodø. Andreas ir Kjersti (pasidairymui http://www.julseth.com/) pasakojimai apie kelių metų kelionę plaukiant savo laivu nuo Norvegijos iki Australijos ir jų pažintis laivo denyje. Trondheimas, kur sutikau Pipą, Emiliją ir Eleną kino festivalio šurmulyje, ėjom sriubos ir ilgai kalbėjom. Po dienos kitos visi jau buvome skirtingose Norvegijos ir pasaulio vietose.
Reed sniegynai ir gėlynas, dvi lapės, ramiai pro mane praėjusios, kuomet laukiau naktinio autobuso, keli tūkstančiai mano karpomų ir persodinomų rožių (išmokau daugybę pavadinimų ir jų atsiradimo istorijų), lova po laiptais ir verpimo ratelis, „Harold and Maude“ filmas (pažiūrėkit būtinai!), 94 metų Sigrunn dėdė, pasivaikščiojimai palei fjordą, pianino muzika, kasdienės šeimininkės ABBA, Johny Cash dainų repeticijos prieš choro koncertą, lietuvės krautuvėlė Sandane miestelyje.
...Žinot, o labai verta susirašyti, susitikti nors ir vienai dienai, valandai su seniai matytais draugais, buvusiais bendražygiais. Nežinia, kada kitą kartą Visi laiko atrasit, o akimirka bus prabėgusi. Patikėkit, kiek man tokiu sudvejojimų galvoje sukasi, kur galėjau, o kodėl nenuėjau, o kodėl neparašiau, pramiegojau... Yra laikas ilsėtis, bet yra ir tas laikas, kai skayti „ne“ yra prabangu to paties laiko atžvilgiu.
BALANDIS.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Kelionė autostopu į Ølnes, kur sukalam šiltnamiuką draugų cukinijom, keliamės į vasaros ūkio fermą be elektros ir ten leidžiam savaitgalius, šaukštais kabinam naminę vyšnių uogienę, sienos nukabinėtos briedžių ragais ant palangės būtinai tupi žiūronai, vandenį semiam iš šaltinio, kurenam namus malkomis, atrandam elnių mėgiamą pievą, žaidžiam šachmatais po šešias valandas ir stebim purpurinius saulėlydžius virš aukščiausių Norvegijos Jotunheimeno kalnų.
Dar buvo Užgavėnių blyno didumo ir geltonumo pilnatis nakties juodumoje viršum snieguotų kalnų, vaikų darželio tipis, Šv. Vėlykos, kai dažėme kiaušinius (norvegams būdinga per šią šventę valgyti šokoladinius ar išpūtus tikruosius susikabinti ant šakelės ir būtinai eiti slidinėti, tokia tad Vėlykinė tradicija). Savo ruožtu, aš visus namiškius primokinau, kaip vašku, kaip žolelėm raštus išgauti, kaip dažus pasigaminti (svogūnų lukštų daug neturėjome, tai dar naudojome karį, juodą arbatą, burokėlių lupenas bei actą), vėliau dariau vainikėlius iš kadagių, pušų šakelių bei įpyniau uogų. Lankėm seniausią Norvegijoje medinę Urnes bažnyčią. Ryžiai su cinamonu ir cukrumi šeštadienio popietėms. Tai gardumynas! Visai kaip manų košė vaikystėje ir visai iš tokių pat lėkščių, kur valgai tol, kol pamatai, kad ant dugno kokie viščiukai laksto... Naujagimiai ėriukai, karvės, besiklausiusios Bitlų, namelis medyje ir mūsų savaitės darbas, kai grindėm taką aplink kaimynų namą, 1987 m. raudonai baltas Citröen ir šeimininkės pasakojimai, kaip ji pilna bagažine prancūziškų bagečių keliaudavusi pas „kavalierius“ daug metų atgal. Kelionė autostopu į Oslą, kai sutikome Balint, sunkvežimio vairuotoją iš Vengrijos, dažnai keliaujantį maršrutu Bergenas-Oslas ir dabar visuomet mus pametėjantį. Toliau sekė viešnagė pas Helą ir Martiną, pasivaikščiojimai briedžiu takais, vokiškos virtuvės ypatumų tyrinėjimai ir galiausiai kelionė į Svalbardą.
Arktis. Kelionė į Svalbard žemę lėktuvu iš Oslo truko apie tris valandas su sustojimu Tromsø. Ten laukiau Benoit ir Sergejaus (pamenat, mano draugus iš Litløy švyturio?), o tuomet jau visi kartu pakilom pasitikti didžiausio nuotykio...
Tolima ji. Arktis. Ne tokia šalta, kaip galite įsivaizduoti. O jei norėtumėte išvysti šiaurines pašvaistes, tai geriau žemiau leistis, čia jos ne tokios ryškios. Įšalo žemė. Šachtų kambariais padalinta. Ant jų stogų, t.y., kalnų šlaitų, ganosi šiaurės elniai, kurie visai nebijo žmonių. Glostytis nesileis, bet metro atstumu prieiti gali. Kitokie jie nei žemyne. Ne tokie aukšti. Ne tokie ir baikštūs. Plėšrūnų jiems čia nėra, tai ko ramiam nebūt? Kai svečiavomės Longyearbyen miestelyje, visi poliariniai lokiai migravo į Rytinę pakrantę, kadangi tuo metu ruoniai grįžo iš vandenyno. Ne šį kartą, nesusitikom jų. Tiesa, vieną suradome bažnyčioje. Kimštą, šalia didžiausios mano kadanors regėtos National Geographic žurnalų kolekcijos. Taip taip, bažnyčioje!
Vėliau sekė pasivaikščiojimas sniegbačiais ant ledyno du kartus dienoje po 7 valandas (dienos metu snigo, nieko nebuvo matyt nuo viršūnės, o vidurnaktį pakilo saulė, sniegą užklojo aukso dulkėm ir tikrai atrodė, kad užkopėme ant pasaulio stogo krašto). Dar leidomės į draugo Semo pastatytą iglu užuoveja, kuris yra pagrindinis įėjimas į ledo urvą, tekančio vandens išgraužtą vagą ledyne. Buvo nuostabu! Nieko panašaus nesu patyrusi. Užsidėjom kates ant batų, žibintus ant galvų, šalmus ir besilaikydami už virvių leidomės gylyn. Kartais suspausti ledyno šonai primindavo Jupiterio paviršių, rainą rainą. Klausėmės varveklių aido muzikos, kur ne kur ropojom ir kartais pagaudavome save aklinoje tamsoje, kažkur giliai po dešimtimis metrų ledo...
Kartą išsiruošėme sniego mobiliais apžiūrėti tolimojo Tempelfjordo. Žinoma, sugedo mums vienos rogės, tai gelbėjomės kaip galėjom. Bet štai kaip gražu buvo, kai lėkėm visą dieną apie 80 km/h greičiu, o sugedus mašinai išsigiedrijo. Tokio turkio mėlynumo dangaus kaip reta išvysi. O ir sniego piramidės aplinkui atrodė išnirusios iš tylos gniaužtų. Manau, kad Arktyje pojūčiai paaštrėja daugybę kartų, tik imi ilgėtis pokyčio gamtoje, medžių, kvapų. Dažniau stebi dangų, dažniau tyli, akimis seki kiekvieną judantį objektą sustingusiame horizonte, nusčiuvi išgirdęs nepažįstamą garsą. Itin išraiškingas ir grafiškas peizažas, sykium tiesiog skaudžiai Tylus.
...Man atrodo, kad šis mėnuo, be visų sunkių fizinių darbų ir kelionės į Arktį, man atnešė supratimą, koks savarbus yra namelis medyje, kai esi vaikas. Vieną tokį radome Ølnes. Ar turėjot savąjį? Mes, kaip pamenu, tikrojo tai neturėjom, bet vis įsilipdavom į obelis ar aukštas aukštas kriaušes ir ten susitempdavom lentų, apklotų, taip sujungdavom viską ir turėdavom kažką panašaus į palapinę kelių metrų aukštyje, kur stebėdavom dangų per šakų raizgalynę ir bent truputį jautėmės milžinais.
GEGUŽĖ.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Oslas. Inger ir Ildjernet, laivai ir vaiskios alyvos, keistas šunelio medinis ankapis ir daugybė kvapų, užgulusių nosį po Arktinės amnezijos. Gegužės 7 dienos niekuomet nepamiršiu. Kodėl? Jūs tik įsivaizduokit, kaip po trijų savaičių sniego, plikų uolų, tylos, platybių, šalčio, šviesos, vandenyno, sniego griūčių, ledynų, kaukiančių šunų... Naktinio morkų pyrago kepimo (kvapai!) ir gitaros stygų virpesių, pradėjus bemiegią naktį ir auštančią dieną, paskutinėmis keliomis valandomis tolimoje šiaurėje ir tą pačią dieną vos po trijų valandų skrydžio atsiduri medžių (!!!) apsuptyje, šešėlyje, +17 laipsnių šilumoje, tarp šimto tuzino žmonių, mašinų, kvapų (!), o pavakarę vasarnamių saloje stebi saulėkaitoje miegančius katinus, tolumoje plaukiančius burlaivius, geri vyną, degi žvakes ir sulauki tamsos! Viskas tą pačią dieną.
Iš Oslo antrą kart keliavau į Reed, pas Sigrunn į gelyną. Kartu su Balint, vilkiko vairuotoju iš Verngrijos, važiavome geras septynias valandas iki Laerdal, tris ketvirtosios kelio iki Bergeno. Pakeliui pakilome į daugiau kaip kilometro aukštį, regėjom slidininkus su parasparniais ir kelią mum pastojusią šimtų elnių kaimenę. Negalėjom patikėti, kai jie visi staiga išniro ir tiesiog ėmė šuoliais ristis per kelią. Atrodė lyg sapnuojam atmerktomis akimis.
Bergenas. Pasiirstymai kanoja su Razvanu, architektu iš Rumunijos, kuris iki šiol gyvena po vienu stogu mūsų Mėlynių saloje. Gegužės 17 dienos nacionalinė šventė, lietus ir paradas su senom gaisrinės mašinom, muzika, tautiniais kostiumais... Stasys ir Julija, atkeliavę per fejerverkų griausmą, Vaida ir nuostabūs pietūs su šaltibarščiais, Tristano sušauktas Nfoto susibūrimas, po kurio tikrai jaučiaus laukiama ne tik Vilnuje, bet jau ir Bergene. Ačiū! Dar diena ir iškeliavau namo į Lietuvą.
Pakeliui gimtinėn užsukau į Tønsbergą pas kursiokę Sandrą į svečius. Labai jaukiai praleidome popietę, atlankiusios atstatomą autentišką Vikingų laikų laivą bei "Pasaulio kraštą", taip pažodžiui vadinamą gamtos kampelį netoli miestelio. Ten aptikome saulėtą orą (!) bei senovinį švyturį. Ačiū, Sandra!
Lietuvoje. Botanikos sodo popietė su Nike ir šeimyna. Galima išvysti, kaip Nikė užsiaugina Sparnus ir prisiminti, kaip šventėme jos gimimo dieną! Dar gegužę Skambėjo Kankliai, gaminosi koldūnai pusryčiams iš kulinarijos receptų knygos „Pas Arnitą“! Lankiau Juozą jo sutaisytame buse! (Juozai, tau kuo šilčiausias linkėjimas, žinau, kad pirmasis skaitysi šį pasakojimą. Labai tavęs pasiilgau). Buvo matyti žydintis tėvelio sodas, Dargužiai ir seniai bematyti sūrininkai tėčio dienos proga. Ieva ir jogos rytas Jonavoje, kur šįmet pirmą kartą maudžiausi. Dar lankiau Pauliną Kaune (linkėjimai Tau į Prahą dabar, Pau!), plaukėm su Kiškiais ir Kiškių Teri guminėm valtim per Panerius ir lenktyniavom su lietumi. Ech, labai jaukus laikas...
Dar būtinai turiu paminėti alyvas! Jau tas saldžiai skalsus jųjų brandaus Pavasario kvapas. Žydinčias jas pirmą kartą užuodžiau Geguės 7 dieną Osle, tuomet Jonavoje Gegužės viduryje, o paskutinį kartą tik sužydusias jas regėjom Liepos 14 dieną Fauskėj, už Poliarinio rato. Toks tad ilgas šiemet pasitaikė alyvų žydėjimas mano gyvenime.
Tuo pat metu mane pasiekė atvirutės su poliariniais lokiais, sudygusiais aguročiais ir žydinčiom obelim iš Ølnes. Kol buvau Lietuvoje, ten buvo gaminamas pienių sirupas ir taip palydimas Pavasaris.
BIRŽELIS.
Užrašai iš Minčių Avilio:
O dabar mes vėl Ølnes.
Treniruotės kajakais. Kaip sunku buvo man iš pat pradžių panirti po vandeniu ir išsilaisvinus, atlikti visą išsigelbėjimo operaciją nuo A iki Z. Pirmą kartą taip besitreniruojant supanikavau, išnėriau ne per tą pusę. Vanduo ledinis, šildo tik truparankovis hidrokostiumas, o dar reikia pūsti irklui ryškiai geltoną peleką ir vėliau kabarotis į kajako vidų. Po pirmų treniruočių kojos buvo nusėtos mėlynėm, bet viduj kažkokia liepsna užsižiebė, kai supratau, kad nugalėjau savo baimę. Manau, kad tai įvyko, kai iš tiesų Supratau, kaip ir ką turiu daryti, bandžiau ir dar padėjo žinojimas, kad šalia buvo Sergejus ir mus treniravęs draugas Ralfas, kuris savo laiku su žmona Katja kajakais nuo Lofoteno iki Nordkapo nuplaukė, o vėliau leidosi jais per Suomijos vandenis.
Tuo pat metu, kai treniruodavomės vakarais, dienomis dažydavom namą pažįstamų šeimynai. Jau tas stiprus dažų kvapas ir juos sugerianti oda... net miegodamas, regis, teptuką laikai rankose. Kartais į darbą nuirkluodavom (trukdavo apie 1h). Tokiu savaitės darbu atsipirko mūsų visos vasaros kelionės, kajakų nuoma dviems savaitėms Birželį ir dar truputį santaupų liko rudeniui. Dar lankėme didžiausio Norvegijos Nigardsbreen ledyno liežuvį Jostedalsbreen, kur čiupinėjom ledyno mėlį, kur pirštus kuteno pilkas ledyno tirpsmo vanduo ir mano mylimo augalėlio žoliąvilnės žiedai. Susipažinom su Mireille iš Kanados, su kuria kartu laiką leidom obelų šešėlyje, o po kelių mėnesių ją sutikome Lofoteno salose ir keliavome į krabų medžioklę.
Vėliau, kai jau išsiruošėme į dviejų savaičių plaukimą kajakais ilgiausiu Europos fjordu Sognefjordu, vieną ko tikrai norėjom, kad oras būtų ramus. Taip kasdien nuirkluodavom nuo 15-23 km. Priklausydavo nuo to, kaip anksti atsikeldavome, ar išplaukiant saulė šviesdavo tiesiai į veidus, ar būdavo banguota, vėjuota, lijo ar pasitaikydavo, kad mums kelią tarp fjordų kirsdavo kokie keltai... Įstrigo man viešnagė Finnaboten fjordo gilumoje esančioje fermoje, trimito gausmas joje, mūsų aukštai medyje iškabinti hamakai, grikiai vakarienei ir pokalbiai su Johanu, šeimininku, pakvietusiu mus kakavos, atirklavusiu iš niekur kiaura žalia valtimi, iš kurios kibiru sėmė vandenį ir pylė atgal į fjordą... dar buvo mažasis švyturys ir mūsų pušyno stovyklavietė. Ramiomis popietėmis pasirodydavę mažieji banginiai, lydėję mus ilgoje kelionėje ir vaiskus raudonas vakaro dangus prieš kitos dienos audrą. Tuomet teko mum laukti vidurnakčio ir plaukti naktį, kai tik tik nurimo lietus. Šešias valandas irklavome tamsoje, vaidenosi keltų žiburiai, net buvome užtaisę signalinę raketą, jei kartais į mus artėtų milžinas, o mes tuo metų vidury giliausio fjordo irkluotume. Jei atvirai, tai tos pratybos, kai kritau į vandenį, gelbėjausi buvo juokas palyginus su tuo, kaip vėliau teko per kelių metrų bangas ir dar per lietų brautis. Vėjas bloškia tolyn, tamsu pasidaro akimirksniu, o tu vis irkluoji... rankos šąla. O tu irkluoji. Pamenu, kaip sykį, kai nuo praplaukiančio kelto atriedėjo aukšta banga, tiek išsigandau, kad bandžiau ją ranka sustabdyti paleidusi irklą (juos virvute su karabinu buvome prisegę prie kajako, taitoli nepaspruko). Refleksas. Net nežinau, kodėl taip padariau. Vėliau to nebebuvo ir baimė dingo, nes jei tu jos neįveiksi, ji tave tikrai praris.
Ir dar šiame nuotykyje buvo: laužas ir papsinti pypkė, sausainiai, skaitiniai apie orangutanus saulėkaitoje. Sala, pikti paukščiai, tonos jūržolių ir grikiai vakarienei. Medus su pienu peršalus. Skaidriausias vanduo visoje Norvegijoje. Trečia karalių pamėgta mūsų lankoma vieta. Nuojauta ir berniukas sniegynuose, kurį išgelbėjo Johanas. Balta naujagimės jo dukrytės kojinytė su poliariniu meškinu. Paskutinė vakarienė ir 2 km baltų dažų, kuriais ji išdažė namą. Kasdieniai turistai Finnaboten, išpuolis Osle 2011 m. ir 8 sekundės po sprogimo Johano filmuota medžiaga apskriejusi pasaulį. Ryžiai žuvėdroms, mūsų sausainius, duona irkiaušinius surijusios varnos, beužmiegantis mėnulis. Du pasakų nameliai. Didelė ir maža žuvis – taip mudviejų šaukiami keltai. Pokalbiai apie tai, kas perdirbama gamtoje ir grąžinama Žemei.
LIEPA.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Po žygio kajakais išvykome klausytis gyvos muzikos. Toks buvo darbas Førde folkloro festivalyje (mūsų draugai Sergej Starostin ir jo grupė mus džiugino šmaikščia muzika ir pasakojimais apie keliones autostopu), na, dar truputį valgio gaminimo, gyvenimo laive, gėlių priežiūros ir šimtų balionų pūtimo).
Vėliau sekė trijų su puse dienų kelionė autostopu iš pietvakarių į tolimą šiaurę iki Mandalen E6 keliu. Riddu Riddu festivalis, į kurį mus atvežė Sabrina ir Jamie, jaunavedžių pora iš Šveicarijos, netikėtai nutarusi likti ir savanoriauti kartu su mumis! ... Samiai, majai, indėnai ir kiti čiabuviai gyventojai muzikos festivalyje ir jos amatų mugėje... Nepapasakojau, kaip Bergene po kelionės į Lietuvą pamiršau tapatybės dokumentą, kurio siuntimas, kainavo man jo praradimą ir visą eilė nesusipratimų, kol gavau laikiną grįžimo dokumentą Lietuvos respublikos ambasadoje Osle (per dieną, su išankstiniu užsirašymu vizitui! Kai dažniausiai procedūrai bent trijų reikia). Tai buvo vargo...
N. B.! Štai čia gal tiks toks patarimas keliaujantiems traukiniais Norvegijoje. Užsisakant bilietą internetu kelios savaitės iki kelionės, kaina dažnai nesikeičia tarp šimtais kilometrų nutolusių stočių. Kartais būna, kad nesate tikri, iš kurio miesto tiksliai važiuosite (ketinate nuvažiuoti autostopu (tenka laukti nuo 3 min. iki 3 val.), galbūt pavėluojate į autobusą ar pan.), todėl geriau visada pirktis bilietą iš tolimiausios stoties iki galutinio tikslo, o įsėsti visuomet galima bet kurioje stotyje. Mum teko sumokėti nemažą sumą pinigų, kuomet tiesiog nesuspėjome nusigauti iki reikiamo miesto ir tą pačią dieną pirkome bilietą traukinių stotyje, kad nuvažuotume vos kelis šimtus kilometrų ir pasigautume reikiamą traukinį. Iki šiol tai buvo brangiausias mano kada pirktas bilietas (1000 kr,-) už trumpiausią nuvažiuotą atstumą, t.y. vos kelis šimtus kilometrų tarp Fauskeės ir Trondheimo. Sedėjome vagone su vaikais ir šuniukais, staliukas buvo nulūžęs, o ir numigti visai nepavyko. Net bilietas iki Arkties iš pat Oslo kainavo pigiau (vos 890 kr,-). Na, pakliūti į tą traukinį buvo būtina, nes kitą rytą turėjau būti už tūkstančio kilometrų esančioje Lietuvos ambasadoje Osle, kur man tą pačią dieną išdavė Asmens Grįžimo Dokumentą ir taip dar kitą rytą keliavau į Lietuvą, kur jau laukė seneliai, po dienos besiruošiantys iškeliauti į Krymą.
Lietuvoje. O Lietuvoje buvo gerai. Tik išlydėjus senelius, nuvykau į archeologinius tyrinėjimus Bajoruose. Nuostabus laikas su nuostabiais žmonėmis. Teko mūsų mažajai ekspedicijos daliai apsidairyti po Semeliškių apylinkes ir užrašyti užkalbėjimus, pabuvoti prie sentikių cerkvės apleistoje kaimavietėje. Įkvėpta ir pakylėta, su žydinčių grikių laukų vaizdais priešakyje, keliavau skaityti pranešimo Meno avilio kino stovykloje tema: „Lietuvos archeologija kino juostoje“. Žiūžikai su virvėm prie būdų, pabundi giedant gaidžiams, miegi svirne, pranešimą skaitai dvare, kuriame, sako, vaidenasi ir duodi 3 minučių intervių apie lietuvišką kiną.
Buvo nuostabu kas rytą eiti maudytis Žeimių ežere ir stebėti besiruošiančius išskristi gandrus. Dar šio apsilankymo Namie metu dalyvavau Migruojančiuose paukščiuose Anykščiuose... Akmens tapyba, kirviu statyta klėtelė, vyžos palei lovą, medžių lajų takas, siaurukas 75 cm. Vėliau, kai buvome Nidoje Žinių radijui paskambinus, daviau interviu bestebėdama voveriukus kopų miškuose. Anykščiuose ragavome kmynų obuolių gaivą (skanumynas! Gaspadinės Didžiulienės receptų) ir bulvių pyrago. Aplankėm klojimo teatrą. Kas rytą maudėmės Šventojoje ir visu pulku ėjime siauruko bėgiais. Ieškojome Šilelio ribų, ridenomės rogutėmis ir padovanojom Kėdę Anykščiams kažkur Šilelyje.
Dar ten sutikau Eglę, kurią būtinai lankysim Vietname kitais metais (šššŠšš... niekam nesakykit, Balandį ilgam keliaujam į Pietryčių Aziją, bet, jei kas kartu, būtinai parašykit!).
Vieno man labai gaila, kaip nesutikau draugų Sekmadieniaujančių pas Aureliją ant stogo senamiestyje. Mieli draugai, o gal paSekmadieniausim taip, kai grįšiu? Lietuvoje būsiu Sausio 7-21 dienomis, du sekmadienius! Mmm?)
Na, dar vėliau, vieną sekmadienį Nikė parskrido po ilgos viešnagės Vokiečiakalbėse šalyse ir tą patį sekmadienį vėlai vakare laukiau Sergejaus tam pačiam Kauno oro uoste. Jį, Gryną Vokietį, pirmą kartą Lietuvą išvydusį, paėmiau tiesiai į Nidą, iš kurios vėliau laiveliu persikėlėm į Ventę. Labai labai greitai visur sekėsi keliauti autostopu, tai kai iš Kauno į Nidą mus viena mašina nuvežė, taip iš Klaipėdos į Trakus kita ir tuomet jau nusprendėm, kad gana, norim ir traukiniu pavažiuot. Taip riedėjom namo į Vilnių pas mamą, dar kitą vakarą vakarieniavome pas Kiškius, o kitą rytą su Nikium plaukėm trise valtimi per pusę Vilniaus. Poilsiavome Mandalos festivalyje palei Merkį ir vykom valgyti ledų bei pasiplaukioti Keturiasdešimties totorių ežere su mano tėveliu ir jo žmona Galina.
Trumpai tariant, Lietuva buvo svetinga, spalvinga, šilta, jauki, mylinti. Greitai Grįšiu, Pasiilgau. Labai nežemiškai labai.
RUGPJŪTIS.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Šio mėnesio įvykių įvykis buvo mūsų trijulės (Nikė, Sergejus ir aš) kelionė į Lofoteną, prasidėjusi Kauno oro uoste valandą vėlavusiu lėktuvu. Pradžiugino tik ančiukai, nakties tamsoje pražygiavę pakilimo taku vietoje to vėluojančio lėktuvo.
Vos suspėję į reikiamą traukinį jau kitos dienos vakarą nakvojome Lofoteno salose, netoli Å miestelio keltu iš Bodø atsikėlę. Nakvojome palapinėse, kurios ilgainiui tapo namais, globojusiais nuo lietaus ir smarkiausio kada užklupusio vėjo nuostabaus grožio paplūdimyje, po pasivaikščiojimo aukštais tiltais, dangų remiančiais išriestomis nugaromis...
Kovarnis LOFOTR Vikingų festivalyje kartu su „Pajautos“ klubu. Mus taip labai pradžiuginę šiaurėje sutikti kraštiečiai, kad galiu pasakyti, jog šis festivalis buvo pirmasis iš lankytų, kuriame jautėmės Savi, labai reikalingi ir globojami. Po festivalio ėmiau megzti banginio žandikaulio adata ir rankomis verptais bei dažytais siūlais.
Lofotene kaip niekur kitur radome didžiausias mėlynes, pelkėtose vietose rinkome oranžines tekšes ir dar labai dažnai klausėmės Nikės dainų ir niuniavom kartu. Patyrėm Nuotykį, atėmusį mūsų amą, jėgas ir viltį išsikapstyti nesužalotiems. Bet tuo kartu nei vienas neparodėme, kad tiek giliai bijome ir kaskart pažvelgus vienas į kitą vis galvodavome, jei Jis turi Jėgų ir aš privalau eiti pirmyn. Viskas nutiko kalnuose, kai pasukome avių išmintu takeliu ir net nepastebėjome, kaip bešokinėdami nuo akmens ant akmens pakibome ant skardžių iš abiejų kalno pusių beveik 180 laipsnių kampų. Vaizdas buvo kraupus, eglių viršūnės atrodė kaip dygliai, jei kristum, pasmigtum... kai žiūrėsit nuotraukas, tai čia visai po tų, kur pašokam trise... aukštai buvom, labai auštai. Uogų nuotrauka atsiranda po gerų šešių valandų leidimosi kalno šlaitu stačiai žemyn, einant kriokiu, besilaikant už krūmokšnių ir žolynų, raunant juos, kai slysti žemyn...
Galiausiai po ilgų kopinėjimų kalnais, išlydėję Nikę į pietų Ispaniją, mudu kelionę užbaigėme kelių dienų atostogomis netoli Mo i Ranos esančiame miestelyje Utskarpen, kur lankėme pažįstamą moterį, rinkome žemuoges, mėlynes, avietes ir tiesiog ilgai ilgai miegodavome. Kaip gera kartais, kai supranti, ką reiškia turėti Stogą virš galvos, šiltą patalą ir sausus rūbus.
...Vėliau Osle lankėme Miriam ir vis niekaip negalėjom priprasti turį stogą virš galvos. Tą patį vakarą iškeliavau į Britų salyną, o Sergejus kitą dieną išėjo į kalnus keliom savaitėm ir pagalbiniam darbui merino vilnos avių ūkyje visai prieš grįžtant namo į Berlyną, po metų gyvenimo Norvegijoje.
RUGSĖJIS.
Užrašai iš Minčių Avilio:
Anglija. Atvykusi į Angliją įkritau į glėbį Alinai (ačiū Tau! Beje, dėžutę vyšnyniam pomidoram ir dabar kasdien į darbą nešuosi!). Londono Surr gatvės namuose jau laukė draugai, kur taip prabuvus savaitę, nuolat džiaugėmės pilna troba draugų, įvairiausio plauko istorijomis ir kasdienėm šventinėm vakarienėm. Žaidėm krepšinį, kepėm kibinus, sveiukinom Igną, pagaliau gavusį diplomą, lankėm Tate Modern parodas (Edvard Munch, Damien Hirst), aplinkinius parkus. Kaip niekada džiaugiausi įkalbėta įsidėti basutes, mat čia nuolat įšildavo virš +20! Dar štai šį kartą Londoną nusprendžiau išvaikščioti pėsčiomis. Nei metro, nei autobusu stengiaus nekeliauti. Dvi dienas dar važinėjome dviračiais, bet iš tikrųjų, tai su „London A-Z“ kišeniniu žemėlapiu viskas buvo ranka pasiekiama. Kartais nueidavau po 10-15 km per dieną, o labiausiai man patikdavo tiesiog Eiti: parkais, tiltais, gatvėm, šaligatviais, palei upes, kanalus.
Vėliau vykau į Oxfordą, kur teko laimė apsistotį pas nuostabią šeimą, brolių Fredo, Franko ir šunelio Fridos namuose. Su jais žaidėm badmintoną, keliavom pasiplaukioti valtelėm (ponting) ir kajakais, supažindino mane su fiziku Richardu Feynmanu ir RSA paskaitomis. Papasakojo man apie tikrąją morkų spalvą (baltos jos, baltos!), išmokė gaminti„kišenės“ kiaušinius. Dar susidraugavau su Andriaus dviračiu ir Andriaus draugu Pijumi. Ačiū labai už nuostabų laiką ir paskolintus du ratus.
Oxford Open Doors vienos paveldosaugos organizacijos renginyje, kur savanoriavau, sutikau archeologą Tomą, kurį lankiau jo namuose, netoli Birminghamo, prižiūrėjom jo pipirus ir pomidorus, pasakojo man apie Meksiką, kur dirbo ekspedicijoje, jo namai buvo Trolių Mumių buveinė (tikriausiai, dėl mamos, kuri kilusi iš Suomijos), dar ragavom Tomo gamintos agrastų uogienės (čia jo receptų svetainė http://www.cookingasprocrastination.wordpress.com) ir dviračiais mynėm į rezervatą stebėti paukščių.
Škotija. Atoslūgio metu išnirę laivų griaučiai. Kažkodėl mano klausoma airiška Planxty grupės muzika. Atrodytų tyla gamtoje (netyrinejant mikroksmoso), nuvirtę medžiai, tolymėse drumzlinas marškas apsivilkę ir eilėmis išsirikiavę kalnai. Vieną jų šoną dažną kartą prausdavęs lietus, o kitas būdavo švelniai myluojamas saulės spindulių. Kelionė traukiniu trukdavusi ne mažiau 5 valandų man būdavo pati įdomiausia: keisdavosi dangaus spalva, gylis, šviesa, raštai, žemės reljefas, spalvos, oras, augmenija, architektūra, pakeliaiviai, jų nuotaikos ir jas atspindintys veidai, laikysena. Klausydavausi keltų muzikos, skaičiau A. A. Milne išmintį, taip pat kelionių gidus po Škotiją ir Aziją, galvodavau apie dabartinių namų Bergeną, Kalėdų Berlyną, senelius ir kitus artimiausius Vilniuje.
Taip vis kur ne kur pasirodydavo avių bandos, užeidavo rūkas. Ar sakiau, kad šiuo kartu keliavau į nediduką žvejų kaimelį Mallaig, šiaurės vakarų Škotijoje? Tiems, kas yra matęs ? bent vieną filmo „Haris Poteris“ dalį, galiu paminėti, kad geležinkelis nuo Fort William iki Mallaig yra tas kelias, kur, jei pamenat, kaip ir filme garvežys per didžiulį, aukštą tiltą važiuoja į Hogvarstą. Tuo tiltu kaip tik ir riedėjo mane vežęs traukinys ir visi keturi jo vagonai. Kartu paskutinę valandą su manimi keliavo grupė senjorų. Visi susėdo po du, kaip ir ponia su savo smuiku. Taip aplankė mane senelių ilgesys ir pamažu atėjo suvokimas, kad tik jiems noriu atiduoti savo laiką, kuomet būsiu namuose. Būdavo anksčiau vis aplankydavo liūdesys, kai grįžus, dauguma draugų būdavo itin užimti, o kaip kurie jau ir išvažiavę toli ir ilgam. Dabar galvoju, seneliams atiduoti savo laiką bus prasmingiausia, o visa kita palauks.
... Dar buvo Vieniši pastatų griuvėsiai, ilgėjantys jųjų šešėliai. Kitokie kalnai.
Kelis sykius parkritęs, užsispyręs seneliukas ir pamąstymai apie tai, kokia įvairi gali būti senatvė...
Pasibaidžiusios stirnos, trys mulai ir nesibaigiančios pelkės. Raudonos robinų papilvės ir sirpstantys šermukšniai. Rūta ir Tadas, su kuriais ėjom šokti lindy hopo ir žiūrėjom Tristram Stuart pokalbi per Ted.om, pavadinimu "The global food waste scandal" (http://www.ted.com/talks/tristram_stuart_the_global_food_waste_scandal.html)!
Besileisdama žemyn iš Škotijos, pakeliui į Londoną labai trumpam sustojau Mančesteryje, kur su Augustinu išėjom pasivaikčioti per lietų ir jis man pasakojo, kaip jie su Jeste kadanors keliaus su kokia ekspedicija į Antarktidą. Sekmės draugai! O aš vis leidaus žemyn, dar sustodama keliom dienom Cirencister miestuke, kur aplankiau Aureliją su Antonio. Tai buvo nuostabiausia viešnagė. Labai ekologiška, labai veganiška, labai labai jauki ir kupina gervuogių, iš kurių jau po kelių dienų Londone kepėm atsisveikinimo pyragą. Dar Londone ėjom pasivaikščioti su Adomu. Taip vis suprantu, kaip labai vis tavęs ilgu, Adomai. Ech. O dar buvau pakviesta į lietuvių mokyklėlę papasakoti apie archeologiją ir savo keliones keturių ir aštuonių metų vaikučiams. Tai pasiemiau juos į kelionę laiveliu. Visi buvo laimingi, o laimingiausias tamsta mokytojas Ovidijus Jucys.
Labai gera turėti draugų. Labai gera turėti supratingų draugų. Iš visos širdies dėkoju kiekvienam, nes tik jūsų dėka visos šios eilutės čia nugula. Alina, Adomai, Julija, Monika, Stasy, Aurelija, Antonio, Jauniau, Bogdan, Kostai, Rūtele, Ignai visi, kurie Ten, bet Čia. Ačiū Jums už viską, pasimatom kada greitai, gerai?
SPALIS IR LAPKRITIS.
Pusė jo prabėgo Berlyne, o kita pusė Bergene. Kraustėm draugę Anne, vakarojom su Povilu ir Giedrute, daug daug juokėmės, lankėm parkus, Oranienburgą, kur auga didžiulis Graikinis riešutmedis ir po vienu stogu gyvena du dideli dideli katinai. Dar užsukom į cirko vagonėlių rajoną, kur tik tik iš Kamčiatkos pargrįžusį Beną gaudėm. Jis vėl ten, vėl užrašinėja paukščius ir statosi jurtos tipo namukus. Žadėjo grįžti į Berlyną Kalėdom, tai tuomet ir pasimatysime.
O dar buvo užsukusi Giedrė, ėjom laipioti į Kegel‘į, stebėjom nuostabius saulėlydžius, ėjom balsuoti Lietuvos parlamento rinkimuose ir paskutinę dieną vos prieš išvykstant labai susirgom. Susirgau ir iki šiol kažkaip imunitetas apsilpęs. Bet dirbu kasdien ir po galybę valandų, tai nėr minčių net, kad galiu rimtai pataluose vartytis ir karštą pieną gurkšnoti. Nėra kada.
O Bergene lyja jau nebe kibirais, jau visom statinėm ar net cisternom. Daug daug ir kasdien. Pakyla vėjas ir taip ūkauja, kad net baisu būna. Bet tuomet nenusimenam, į kalnus nebenueinam, bet kerlingo pažaisti, sienom palaipioti salėje ar dar kur ir kaip, tai būtinai. O Jūs atvažiuokit! Eisim akmenų ant ledo pastumdyti! O taip tai tikrai labai kviečiu. Vietos yra, o ir skrenda lėktuvai gan dažnai tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų kampelių Europoje.
Mmm? Lauksiu žinių, atvirlaiškių ir Jūsų šypsenų.
Trumpai tariant, teko man per šį pusmetį (ir truputį daugiau) nukeliauti dešimtis tūkstančių kilometrų. Daugiausiai laiko praleista Norvegijoje, šiek tiek Lietuvoje, kelios savaitės Anglijoje ir Škotijoje,Vokietijoje. Mėnuo, kaip grįžus į Bergeną, dirbu, einu laipiot sienom (alpinizmas) su kolega, žaidžiam kerlingą ir vis gyvenu Mėlynių saloje. Pamažu artėju svajonės link, t.y. jau tvarkausi stojimo į Magisto studijas dokumentus šiaurės Norvegijoje. Apie ką toliau suksis gyvenimas dar nežinia, bet yra dalykų ir žmonių, be kurių jis Tikrai nebepajėgs suktis. Tiesa, kaip jau užsiminiau, šv. Kalėdom šiemet nebegrįšiu Namo ir aš, 25-as gimtadienis Gruodžio 25 d. nusimato Berlyne. O kodėl gal jau supratot, o kas Po To, papasakosiu kituo kartu.
...Dalį ilgojo laiško rašiau jums iš Oxfordo. Tuo metu jau vos vos keliau kuprinę ant pečių besiruošdama į Edinburgą. Kaip ir tikėjaus, Škotija buvo svetinga, atšiauri paparčių milžinų žemė,
kalbanti apie Pietryčių Aziją, kitų metų Didžiąją Mūsų kelionę. Bet apie tai kada vėliau...
Na, o jei Jūs turit ką papasakoti, ar paklausti būtinai būtinai rašykit. Ačiū už tuos laiškus ir trumpas žinutes, kurias jau gavau, kurių vis sulaukiu. Tikrai netikėjau, kad tiek Jūsų įkvėpia šie nuotykiai ir pamąstymai. Visi mano atminty ir šidry esate, su lyg Visada, ačiū Jums už tai, nes be Jūsų ir manęs, tokios kokia esu kaip ir nebūtų.
Su saulėta šypsena, kišenėmis kupinomis sūraus lietaus (lyja Bergene kas dešimt minučių, skirtingose kalnų pusėse) ir mėnuliu nakties debesyje, atsisveikindama dar prisegu Vytauto V. Landsbergio eilėraštį:
Pasaka apie sukramtytas žvaigždes
Aš gyvenu
mėlynam debesy
kuris sutemus nuplaukė
pro tavo namus.
Sėdėdamas ant krašto
kramčiau žvaigždes
ir spjaudžiau iš aukštai
į tavo kiemą.
Ryte
tu abejingai
pašlavei kiemą
o manęs net neprisiminei.
Sandra
Fotografijos: Sergej Lembke, Sandra Bogdanova, Adomas Jablonskis, Ieva Alvidovna, Mickael Bzh, Nikė Kiškytė, Rasa Alksnytė, Vaida Voraitė, Miriam Ingrid, Simona Staputienė, Giedrė Burokaitė, Iselin Ingvaldsen, Kathrine Helt Eriksen.
